7DALIS.

Visgi teko atsisėsti prie stalo. Nes Helen neleido man išeiti tol kol nepavalgysiu.

-Bet Helen... Po to vis tiek..

-Kas po to? Aš neliepiu tau visko suvalgyti. Turi dar du mėnesius priaugti svorio, tad viska gali daryti po truputi. Šendien pirmi normalus tavo pietus, tad šito aš taip nepaliksiu, esi man per daug svarbi,- mostelėjo man ranka atsisėsti prie stalo,- štai tavo pietus. Pradėsi nuo daržovių o po to prieisime prie mėsos.

Ji taip manimi rūpinasi. Na aišku ji pilnametė, o aš ne. Tad gaunasi juk ji vis dar mane globoja. Busiu „laisva“ tik tada kai man sukaks aštuoniolika. Taigi ji man kaip mama, tad turiu jos klausyti.

Vien pažiūrėjus į maistą man darosi negera, o dabar aš ji turiu netgi valgyti. Norit nesusirgti anoreksija turiu likti stipri ir imti valgyti, bet esu per daug „silpna“, kad galėčiau save priversti valgyti. Bet vien pasižiūrėjus i Helen mano sąžinė verčia mane valgyti.

-Mmm, skanu!,- meluodama sunkiai kramčiau kasnį.

-Na taip..Jeigu tau būtu skanu, lėkštė turėtu būti tuščia.

-Ne. Tikrai labai skanu,- nurijau kąsnį ir valgiau toliau,- tikrai labai skanu, tik gaila, kad po to mane supykins...

-Taip nebus. Ir be to kramtyk užčiaupta burna, nemandagu.

-Atsiprašau.

Po gero pusvalandžio mano lėkštė buvo tuščia, o pilvas išsipūtęs.

-Keista..Manęs vis dar nepykina, Helen.

-Juk sakiau, viskas bus gerai, tau tik reikia sujimti save į rankas ir viskas bus puiku.

-Per vėlu,- susijėmusi ir burnos išbėgau iš virtuės.