8DALIS.

**po mėnesio**

-Pagaliau, tavo svoris pakilo ir dabar gali gyventi normalų gyvenimą. Dėkoti už tai turėtum Helen, be jos tau nebūtu pavyke.

  Atsisukau į Helen. Akyse matėsi ašaros ir džaigsmas. Išėjus iš daktaro kabineto, stipriai apkabinau Helen ir jai padėkojau.

-Ačiū tau Helen. Jeigu ne tu, dabar negalėčiau čia stovėti. Nežinau kaip tau atsidėkosiu.

-Ak, kvailute, juk žinai, kad nebučiau tau leidus manęs palikti..,- ji paleido mane ir vėl ėmė vesti už rankos.

-Kur mane vedi?

-Kadangi dabar vėl gyveni normalų gyvenimą, o visi tavo seni rūbai tau nebetinka, tau reikia naujos aprangos.

-Tu juokauji? Ar pameni kiek aš turėjau rūbu, esu tikra, kad keletas man tikrai tinka ir..,- buvau nutraukta, net nespėjus pabaigti sakinio.

-Ir tau tikrai reikia naujų rūbų.

-Helen, tu nesveika!

-Ir nesveikai tave myliu!

  Mašinoje ji garsiai paleido muziką. Dainavome kartu. Kelias lyg miesto buvo ilgas tad teko ilgai važiuoti.

-Merginos, ar žinote kokia sekanti daina?,- sušuko laidos vedėjas.

-Taip!!,- abi choru sušukome su Helen, nors neturėjome višiko supratimo kokia daina bus ir apie ką jis šneka.

-Tad pasiruoškite, su jumis skamba One Direction, What Makes You Beautiful!

  Pirmieji dainos akordai nuskambėjo ir pilve pajutau sraidančius drugelius. Po beveik dviejų mėnesių tiek blogo, pagaliau vėl galių sakyti,kad gyvenu pilnavertį gyvenimą. Vėl galiu jaustis laiminga ir nebijoti dėl nieko.

„Don‘t need makeup to cover up, be in the way that you are is enough“ Atsidariau mašinos veidrodėli ir pažėjau sau į akis. Jaučiausi keistai, vien pagalvojus, kad už mėnesio jau kartu su jais galėsi šia eilute padainuoti ir juos apkabinti...

-Ir pabučiuoti!,-garsiai sušukau.

-ką pabučiuoti?,-atsisukusi į mane Helen kaistu balso tonu paklausė.

-Ammm.. Na.. Šūdas, kokia aš kvaila, niekada nemoku tyliai svajoti.,- išraudau, uždariau veidrodėlį ir tyliai sėdėdama klausiau dainos.

-Mes čia!!!

Atidariau mašinos dureles ir išsižiojau...