4DALIS.

-Kada? Kada ji išėjo?,-tyliai paklausiau.
-Naktį. Išgirdau kaip ji ėmė mane šaukti. Nubėgusi pamačiau, kad jai visai blogai. Iškviečiau greitąją, bet jie nespėjo.
-Ak..Helen.. Nežianu ką tau pasakyti, aš žinau kaip tu jautiesi ir žinau,kad jokie paguodos žodžiai nepadės..
-Viskas ką dabar turiu tai tu..,-ji mane apsikabino.

Palūžau ir aš. Negana,kad netekau tėvų, iš manęs atimė ir tetą Anną.

-Šūdas. Ką aš padariau,kad esu taip baudžiama?!,- nuverčiau kėdę ir suklupau ant žemės.

Po to kas nutiko, viskas pasikeitė. Kelias savaites nebesekiau Harrio ir kitų naujienų. Nežinojau kur dėtis. Jaučiausi labai kalta. Nustojau valgyti. Helen bandė mane „pastatyti“ ant kojų, bet viską ką galėjau daryti tai buvo sėdėti ant žamės prie lovos apsikabinus Annos nuotrauką ir verkti. Jokia žmogaus paguoda žodžiais manes neprivertė jaustis geriau. Helen man sakydavo,kad viskas praėjo,kad turiu suimti save į rankas ir pradėti gyventi iš naujo, bet kiekvieną kart kai bandydavau „stotis“ vėl sklupdavau.

Praėjus dar kelioms savaitėms, mano sveikata visai pablogėjo. Mane ėmė pykinti kas penkias minutes. Daktarai sakė man daug valgyti, bet viskas ką suvalgydavau būdavo išvemta. Diagnožės vis prastėjo. Po kiek laiko ėmiau ne tik negaluoti, bet ir svoris ėmė kristi. Buvau per prievartą verčiama valgyti.

-Na, mergyt.. Turi pradėti valgyti,- įkalbinėjo Helen.
-Aš nealkana,- atsisukau.
-Baik..

-Senai viską baigiau.
-Turiu omenyje, nustok žėti į mane tokiu tuščiu žvilgsniu. Gąsdini mane, Gabriela.
-O kokiu daugiau žvigsniu daugiau galiu žiūrėti, jeigu mano gyvenimas neteko prasmės prie kelias savaites...
-Gabriela. Tu nesupranti..