10DALIS.

*Po trijų savaičių*

-Atrodysi nuostabiai!

-Na ką tu, Helen,- išraudau ir nuomojau ranką,- tikrai neatrodau taip nuostabiai.

-Esi labai graži,- šypsojosi.

-Jeigu ne tu....,- atsisukiau ir nustačiau labai dėkinga veido išraišką..,-...

-Baik. Neprisiminkim visko kas buvo tada, dabar yra – dabar. Viskas naują ir tu atrodai labai gražiai.

  Susirinkau daiktus ir susidėjau į lagaminą. Tada ant pakabos susikabinau skrydžiui išrinktus rūbus. Atsisėdau ant lovos, ranką perbraukiau patalynę.

-Jau rytoj.. Jau rytoj, aš busiu ten ir leisiu linksmai laiką. Ną... bent jau stengsiuos.

-Ar galiu užeiti?,- mano mintis nutraukė beldimas į duris ir Helen balsas.

-Žinoma,- nusišypsojau, nors ji dar nebuvo įėjusi į vidų.

-Ak.. Kokia tu graži ir laiminga...

-Helen, ačiū tau.

-Pasiilgsiu tavęs, mergyt!,- apkabino ir suspaudė mane.

-Na Helen, juk susiskambinsim, siūsiu tau nuotraukas ir nepamiršk blog‘o, ten galėsi paskaityti naujausias naujienas,- atsitraukiau ir pažvelgiau jai į akis.

Viskas paruošta!

 Ji atrodė labai susirūpinusi. Kažkoks keistas žvilgsnis jos akyse tvyravo. Mačiau, kaip akyse jai ėmė kauptis ašaros ir viena nuriedėjo skruostu.

-Helen.. Man viskas bus gerai, pažadu,- pajėmiau ją už rankos.

-Nepamiršk dovanų!,- sušuko ji ir atsistojusi nuo lovos ėjo link durų,- dabar laikas miegoti, ryt anksti keltis, lėktuvas iškrenda anksti, o tu nenori pavėluoti. Nusiuntė man oro bučinį ir uždarė duris.

-Aš atskrendu Amerika!!!,- sušukau ir nukritau ant lovos. Pasiemiau kompiuterį ir ėmiausi paskutinio Floridoje blog‘o įrašo. Išsiliejau kaip niekada. Tada ėmiausi blog‘o išvaizdos keitimo. Viską pakeičiau, amerikietiškos vėliavos fonas puikiai tiko prie busimų įrašų. Galvoje sukėsi įvairiausios mintys, kaip man ten seksis. Tada vėl atsidariau blog‘ą. Komentaruose merginos ir visi kiti linkėjo man sėkmės. Laikas twitter‘iui. Blog‘as klesti nėra ko bijoti, tiek žmonių seka ir skaito mano įrašus. 100,000 skaitytojų. Rojus.