42DALIS.

Matydama jį verkiant nesijaučiau labai gerai. Toks jausmas lyg kai esu šalia jam skaudu, bet dėl ko?? Jaučiaus taip kvailai.. Jis nuleidęs galvą pasirėmęs rankomis kaktą. O aš kaip kvailė kiloju ranką nes nežinau kaip pasielgti, ar apkabinti ar tik pridėti nelemtą ranką. Manau kas buvo tolėliau ir matė viską pagalvojo, kad esu visiška nevisprotė.. Žmogus verkia o aš nieko nedarau. Širdis plyšta per pus, o aš nieko nedarau. Taip noriu jį apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai ir jis pasveiks. Vėl dainuos, šoks ir linksminsis su jais. Na... O tada aš šalinsiuos, nes ir taip pakankamai blogo pridariau. Keliausiu namo ir gyvensiu tą patį nuobodų gyvenimą. Stebėsiu kaip auga Helen pilvukas ir lauksiu tos akimirkos kai ji sukūrus šeimą paliks mane ir išvyks gyventi kažkur kitur. O gal ir nepaliks.. Bet, namas nėra milžiniškas, tad...O aš myliu vaikus, tad manau jam prireiks daugiau nei vieno kambario.. Kaip sunku bus susitaikyti su tuo, kad negalėsiu jų daugiau matyti, nes esu gyva bėda. Kaip reikės jiems pasakyti, kad turiu išvykti?? Visada liksiu jam skolinga už tai ką jis dabar kenčia. Taip bemastydama visai pamiršau, kad sėdžiu prie Zayn, o jis verkia... Nagi Gabriela. Sukaupk jėgas ir nuramink jį. Kas tau?? Pasidariau visiška keistuolė... Giliai įkvėpiu....

-Zayn?

-Nagi Gabriela, ką badai apgauti???

-Apie ką šneki?,-pasimečiau ir tik tiek pasakiau.

-Žinau, kad darai taip nes jį myli..,-pakėlė akis.

-Myliu,-sustojau ir masčiau ką sakyti toliau,-kaip draugą..

-Meluoji,-ramiu balsu pasakė vis dar žėdamas man į akis.

-Kodėl turėčiau meluoti??,-„pakėliau“ balsą,-myliu tave, labai,-vėl padariau trumpą pauzę,-tu man padėjai ir esi man svarbus,-apkabinau.

-Bet jį myli labiau..,-suspaudė mane.

-Nagi..Baik,-glosčiau jam nugarą,-myliu tave ir jį. Abu esate man labai svarbūs..,-Raminau jį.

 Kai pajutau, kad jis nusiramino švelniai atsitraukiau ir kumštelėjau jam.

-Nagi pralinksmėk, viskas susitvarkys,-švelniai šyptelėjau.

-Pažadi?,-paklausė kaip mažas vaikas.

-Pažadu,-pasakiau užtikrintu balsu ir ištiesiau jam ranką.

-Kas??,-paklausė.

-Eime, noriu tau kai ką parodyti.

-Negalime..,-teisinosi.

-Greitai,-nusišypsojau.

 Atsistojome ir nuėjome link išėjimo. Atidariau duris. Lyja.. Visos fanės nesitraukia niekur. Plakatai šlapi, jos šlapios, bet jos nesitraukia. Tvora užtvertas kelias pilnas balų.

-Velnias..,-tryptelėjau koja.

-Nagi. Šok man ant nugaros, ir laikyk striukę virš galvos,-pasakė Zayn nusivilkdamas striukę.

 Fanės tiesiog pašėlo. Įsibėgėjau ir užšokau jam ant nugaros. Jis pasileido bėgti link mašinos kuri stovėjo aikštelės gale. Jaučiu kaip lietus plauna man veidą. Tada vėl jausmas. Tas nelemtas kritimo jausmas. Ir mes gulime baloje visi šlapi. Pradėjau garsiai juoktis. Bandžiau keltis bet negalėjau, nes Zayn ant manęs. Jo veidas per kelis milimetrus nuo manojo. Įtampa kyla. Šiek tiek pasikėliau ir pabučiavau jį. Aplink mus pradėjo blyksėti fotoaparatų blykstės. Lietus lyja, aš guliu ir bučiuojuos su Zayn. Tuo momentu galvoje ėmė suktis vaizdai. Kaip išvažiuoju iš namų, važiuoju su Helen mašinoje ir dainuoju ir paskutinis Helen mostelėjimas ranką. Atsimerkiu ir nustumiu Zayn nuo savęs. Greit atsistoju ir pradedu bėgti. Neatsisuku atgal. Susistabdau taksi ir visa šlapia važiuoju namo. Važiuoju ir žiūriu pro langą. Greitis toks didelis, net nespėju pamatyti kaip greit gryžtu namo. Greit išlipu iš taksi ir numetu kelis šlapius banknotus. Užtrenkiu dureles ir bėgu link namų. Nerakinu durų. Stoviu lietuje atsirėmusi į duris. Pradedu slystu žemyn ir atsisėdu ant žemės. Iš kišenės išsitraukiu Mamos ir tėčio nuotrauką. Prispaudžiu prie krutinės ir imu verkti. Nuleidžiu galvą ir sėdžiu. Aplink tamsu ir tylu. Girdžiu kaip lietus nusileidžia ir tykšta visur. Tuo momentu pajuntu, kad ant manęs nebelyja. Pakeliu galvą. Negaliu patikėti. Zayn... Greit atsistoju,nieko nesakydama atsirakinu duris ir įeinu į vidu. Atsiremiu į duris.

-Atsiprašau,-tyliau pasakau ir suklumpu atsirėmusi į duris.

41DALIS.

Ir palatą užlieja tyla. Suklumpu ant kelių. Prie manęs priklumpa ir Niall. Apsikabinu jį ir stipriai suspaudžiu. Jis ranka man glosto nugarą ir ramina. Verkiu, nes nežinau kas bus toliau. Aš dėl visko kalta ir niekuo negaliu padėti. Galiu tik sėdėti šalia jo ir klausyti kaip jis kovoja dėl savo gyvybės. Galiu pajimti jį už rankos ir laikyti. Taip norėčiau jam padėti, bet negaliu. Negaliu padaryti nieko. Esu bejėgė. Visiškai nereikalinga. Taip norėčiau žinoti kas jam, bet nežinau. Niekas nieko nesako.. O aš noriu žinoti. Noriu, kad jam viska būtu gerai. Noriu, kad jis man šypsotusi. Kad mane apkabintu. Noriu tiek daug, bet nieko neturiu.

-Nagi Gabriela, nusiramink,-vis dar švelniai guodė mane Niall.

Nieko nesakiau tik verkiau. Girdėjau kaip toli koridoriaus gale sklinda garsai. Norėjau stotis ir eiti. Pas jį. Padėti jam, bet nėra jėgu. Viskas ką galiu daryti tai verkti.

  Garsai nutyla ir aš sustingstu. Į palatą įeina Zayn.

-Gabriela?

 Nieko nesakau. Žiūriu į vieną tašką ir nejudu. Niall atsistoja ir jo vietoje atsiranda Zayn. Jaučiu kaip jis švelniai ranką nuvalo man ašaras ir prisitraukia savęs arčiau. Vėl imu verkti ir prisiglaudžiu dar arčiau. Jis švelniai glosto man plaukus.

-Kas jam?,-tyliai pasakau.

-Jam reiks perpilti kraują...

-Kas donoras??,-pasiterauju.

-Jo nėra,-drebančiu balsu pasako,-mes nerandame donoro...

-Laikas.,-pasakiau ir atsitraukiu,-laikas man padėti jam.

-Gabriela tu negali, juk...

 Delnu uždengiu jo burną ir neleidžiu jam toliau šnekėti.

-Štai. Dabar atpirksiu savo kaltę.,-pasakiau ir atsistojau,-nepaliksiu jo vieno.

-Gabriela, tu nežinai ar tavo kraujas tiks...,-atsitojęs pasakė.

-Sužinosime,-pajėmiau jo ranką,-dabar.

-Gabriela, prieš išeinant,-sustabdė mane,-noriu pasakyt, kad mes žinojome.

-Ką???,-nesupratau ką jis nori man pasakyti.

-Mes žinojome kas yra Harriui.

-Sakyk. Greičiau!!,-prašiau.

-Jis vartojo neaiškią medžiagą kuri sunkiai užkrėtė jam kraują,-tesė,-todėl jam reiks perpilti kraują. Jeigu nerasime donoro, gali būti, kad jis pasitrauks...

-Jis nepasitrauks... Aš žinau. Tikiu. Jaučiu,-suspaudžiau jam ranką,-pasakyk, kad jis nepaliks manęs.

-Tikiuosi, Gabriela. Labai tikiuosi,-apkabino.

-Aš žinau...,-tyliai pasakiau ir atsitraukiau.

 Judėjome link daktaro kabineto. Kabineto durys artėjo ir aš vis stipriau spaudžiau Zayn ranką. Užėjome į kabinetą ir daktaras nusišypsojo. Kas čia linksmo??? Nė neketinau šyptelti jam atgal. 

-Noriu būti donorė,-rimtu balso tonu pasakiau.

-Kokia jūsų kraujo grupė?,-paklausė.

-Nežinau kokia mano nelemta kraujo grupė noriu būti donorė. Po velniu!!!,-ėmiau šaukti.

-Gabriela..,-tyliai pasake Zayn,-jeigu tavo kraujo grupė netinka, donore būti negali.

-Po velniu!! Tada ištirkite mane!!,-vis dar šaukiau.

 Daktaras atsistojos iš savo kėdės ir atėjo artyn manes. Mostelėjo ranką į duris kurios buvo šiek tiek pravertos. Atsistojau. Jis atvėrė duris ir įleido mane. Atsisėdau į kėdę ir padėjau ranką ant stalo. Daktas pajimė kraujo ir užpyldė kažkokius dokumentus. Kai buvau laisva greit nuskubėjau pas visus, kurie laukė manes koridoriuje.

-aš būsiu donorė!,-sušukau ir visi atsisuko į mane.

-ak brangute!!,-apkabino mane ir pravirko Harrio mama,-tu esi angelas.

-Viskas įvyks ryt. Jam bus perpiltas kraujas ir jis pasveiks. Pažadu,-bandžiau nuraminti ją.

 Padėjau galvą jai ant peties. Ir pastebėjau, kad Zayn sėdi vienas.

-Atsiprašau..,-tyliai pasakiau ir atsitraukiau.

 Tyliai ėjau link jo.

-Ar viskas gerai?,-pasiteravau.

Jis pakėlė galvą ir jo akyse pamačiau ašaras. Stipriai jį apkabinau. Jis verkia. Kodėl??

40DALIS.

Nesu tikra ar galėčiau gyventi be jo palaikimo ypač šiuo momentu. Jis man daug padeda ir man tai daug reiškia.

-Zayn?,-tyliai pasakiau,-apie ką mastei?

-Apie nieką,-nuledo galvą,-tiesiog...

-Tiesiog?,-pyktai paklausiau.

-Tiesiog man nejauku. Nežinau, keista, kad pirmą kart aš nežinau ką pasakyti...

-Viskas gerai. Tai man turėtu būti nejauku po to kai vakar mane parsivežei namo girtą..,-nuraudau.

-Girtumas nėra nenormalu, tiesiog daug žmonių tai daro,-aiškino.

-bet tai nėra gerai.. juk aš niekada nevartojau alchoholio. Tai pirmas kartas kai gėriau..

 Jis pakėlė akis ir į mane pažėjo žvilgnsių lyg norėtu pasakyti : “ką!?“

 Kaip visada nuraudau ir pajėmus puodelį patraukiau į svetainę. Patogiai įsitaisiau ant sofos ir ijungiau televizorių. Paskui mane atsekė ir Zayn. Jis sėdėjo ant fotelio.

-Zayn?,-nutraukiau tyla.

- Taip?

-Ar jūs tikrai nežinot kas jam?,-drebančiu balsu paklausiau.

 Jis atsisukė į mane ir padėjo puodelį ant stalo.

-aš atsiprašau.. jeigu žinočiau, aš pasakyčiau, nors man ir neleistu.,-nuleido žvilgsnį.

***ZAYN***

Pasakiau tai ir jaučiau kaip širdyje atsiranda  keistas jausmas. Nuleidau žvilgsnį ir pasiemiau kavos puodelį. Keista, nes po tų žodžių ji visiškai nutilo. Sėdėjome kraupioje tyloje ir gėrėme kavą. Kartas nuo karto vis pažėdavau į ją. Ilgi pavelti plaukai dengė jos veidą iš šono. Vien pagalvojus apie bučinį odą pašiurpdavo. Kiekvieną nelemtą akimirką man darėsi vis labiau jos gaila. Taip norėčiau jai pasakyti, kas Harriui, bet jeigu vaikinai sužinotu, kad tai aš išdaviau atleidimo negaučiau. Kvaila slėpti tai nuo jos. Ji taip stengėsi jį surasti. Ir surado, juk jei ne ji, nežinau ar butumėm jį besutikę. Jis sunkios būklės ir man skaudu žinoti kaip kenčia Gabriela. Ji žino tik tai, kad jis neatmerkia savo akių jau tiek laiko.

 Pažvelgiau į kavos puodelio dugną. Tuščia. Kūnas sušilo. Ir dabar man laikas važiuoti.

-Man laikas...-tyliai pasakau.

-Kur? ,-pasiteirauja Gabriela.

-Į ligoninę.

 Atsistoju ir einu link virtuvės. Padedu puodelį ant stalo ir nuo kėdės pasiimu švarkelį. Atsisuku apsikabinimui. Jos akyse ašaros. Kai matau kai ji verkia man širdis plyšta per pus. Stipriai ją apkabinu ir pakšteliu į kaktą. Šiek tiek atsitraukiu, bet jos nepaleisdamas pažvelgiu jai į akis. Nubraukiu ašaras ir vėl priglaudžiu ją prie savęs.

-Zayn..,-verkianti pasakė.

-Taip?

-Jeigu jis pabus, prašau paskambink man.,-paprašė.

-Butinai.

Jaučiau kaip jos rankos suspaudžia mano pečius ir ji sunkiai atsidūsta. Švelniai pasitraukiu. Kartu lėtu žingsniu einame link durų. Atvėrus duris pažvelgiu į mašiną kuri manęs laukia lauke. Švelniai man nusišypsojusi mosteli man ranka, kai sustoju prie mašinos durelių. Pasitaisiusi plaukus ji uždaro duris ir mašina pajuda. Važiuoju ir tyliu. Žvelgiu pro langą.

-LIGONINĖJE-

***LIAM***

-Vaikinai manau mes turime jai pasakyti..,-nutraukiau tylą.

-Liam, žinau, kad jis jai svarbus, bet...,-įsiterpė Harrio mama.

-Ji jaudinasi,-išgirdau Zayn balsą už nugaros.

-Kur buvai tu vyruti?,-pasiteiravo Louis.

-Pas Gabrielą. Ir nemanau, kad ji ilgiau ištvers ir mes ilgai neužlaikysime paslapties.-aiškino.

-Šiandien. Šiandien, mes jai pasakysim. O dabar einu pas Harrį.,- atsistojau ir švelniai ranka perbraukiau Harrio mamai per nugarą,-laikykitės.

 Palatoje tylu. Tik jo kvėpavimas. Jausmas lyg eičiau ugnimi. Kai matau jį tokį pasaulis slenda iš po kojų. Tylą nutraukė beldimas į duris.

-Gabriela?-,nestebau.

-Netrugdau?,-įėjo vidun.

Jos veide pasirodė ašaros. Ji lėtai ėjo į priekį. Kuo arčiau, tuo daugiau ašarų ir skausmo jos akyse buvo galima matyti.

-Dieve...,-pridengė burną ranka,-ką aš padariau.

-Ne tu tai padarei, Gabriela,- stipriai ją apkabinau,- ne tu...

- Kodėl? Kodėl būtent jam?,-tyliai šnekėjo,- aš.. aš esu baisiausia kas jam nutiko.

-Ne. Gabriela, baik taip šnekėti. Viskas bus gerai,-paleidau ją,-reikia tikėti.

 -Aš negaliu Liam. Matyti jį tokį man per sunku.

Nežinojau ką sakyti, tiesiog atsistojau ir išėjau. Tai pirmas kartas kada ji matė jį tokį. Palikau juos vienus. Žinojau, kad tai bus į naudą.

***GABRIELA***

-Nagi Harri. Nepalik manęs,-sakiau jam,- atmerk akis ir pasakyk man, kad tu čia. Su manimi.

Gailėjausi dėl visko. Matydama jį tokį jaučiau, kad nebeturiu nieko. Pamiršau viską. Rodos aplink nėra nieko. Tik jis ir aš. Užmerktos jo akys ir sunkus kvėpavimas mane žudė iš vidaus. Garsiai pipsintis aparatas kuris palaikė jo širdies darbą mane trigdė dar labiau. Sujimiau jo ranką. Ji šalta.. Jaučiau kaip sūri ašara nurieda mano skruostu ir nukrenta tiesiai jam ant delno.

-Aš atsiprašau. Labai atsiprašau...

 Priglaudžiau veidą prie jo rankos. Verkiau. Verkiau kaip niekada neverkiau. Girdėjau kaip jis sunkiai ir lėtai kvėpuoja. Nežinojau kaip elgtis toliau. Ką daryti ir ką galvoti.

***

-Gabriela kelkis, tu negali būti čia!!,-išgirdau kažką man šaukiant.

Pakėliau akis aukštyn. Ten Niall. Pažvelgiau į Harrį. Sunkiai mačiau kas jam, bet palata buvo pilna daktarų ir seselių. Garsūs šuksniai ir aš jaučiu kaip Harrio lova pajuda. Aš lieku stovėti. Tik aš ir Niall. Pulkas daktarų ir iš paskos Harrio mama, pajuda tolyn koridoriumi. Ir palatą užlieja tyla.

39DALIS.

Nulipau laiptais žemyn į virtuvę.. Ar aš ką tik jį pavadiniau kiaule??? Kodėl visus vaikinus atstumiu. Jis man nori tik gero...

-Aš atsiprašau..,-man už nugaros pasakė Zayn.

-Viskas gerai. Tai ne tu turi atsiprašyti, o aš..,-gailėjausi, kad tai pasakiau,-tiesiog, nesu pratusi, kad vaikinas mane bučiuoja.

-Aš tave suprantu.

-Tu visada mane supranti. Štai kodėl ir parašau pagalbos iš tavęs, kai man jos reikia,-priėjau ir padėjau ranką ant peties,-esi šaunus, bet neturime skubėti. Dabar man svarbiausia yra Harrio sveikata.

 Jis nuleido galvą žemyn. Mačiau, kad jam tai ką pasakiau, visiškai nepatiko. Švelniai ranką pakėliau jo veidą. Norėja matyti jo akis.

-Ačiū, kad supranti,-padėkojau.

-Ne... Dabar aš tavęs nesuprantu,-liūdnai tarė jis ir patraukė mano ranką sau nuo veido.

-Zayn.. Aš žinau, kad tau skaudu, bet suprask mane. Esu ir busiu kalta dėl visko kas atsitiko Harriui. Turiu kažkaip atpirkti kaltę,-teisinaus.

-Ir tu busi jo mergina??

-Apie ką tu kalbi?,-nustebau.

 Visiškai pasimečiau, kai jis pasakė tai. Niekaip negalėjau suprasti kodėl būtent dabar? Kai aš taip nuoširdžiai bandau jam išaiškinti kodėl taip elgiuosi. Nesuprantu.. Jis žvelgia į mane savo rudomis akimis ir šneka apie tai ar sutiksiu būtu Harriio mergina. Jis dabar ligoninėje. Ir mes. Bent jau aš, tikrai nežinau kas jam. Iš kur galiu žinoti ar jam aptinku. Mes tiek nedaug bendravome ir jaučiu jam trauką kaip įžymybei. Toks trumpas laiko tarpas, man nedavė jokių pasekmių. Mes per mažai bendravome, kad galėčiau jį mylėti kaip vaikiną. Tai per daug sudėtinga...

-Prieš viską, aks įvyko Harris labai daug kartų užsiminė, kad būtu niekuo prieš, kad laiko tarpui praėjus taptum jo mergina.

 Visiškai apšalau. Kodėl tai man pasako Zyan ir būtent dabar? Stovėjau ir žiūrėjau į jį žvilgsniu: „Toliau!Tęsk toliau!!!”

-O dabar kai jis ligoninėje,-padarė pauzę,- ir dauguma laiko tu praleid su manimi, man pasidarė įdomu, ar visgi sutiktum, jeigu jis tau pasiūlitu. Juk visgi sakei, kad kažkaip nori atpirkti savo kaltę..

-Zayn.. Argi būtina apie tai šnekėti dabar. Sakau tau. Priesiekiu Dievu, kad jis man nepatinka kaip vaikinas. Jam trauką jaučiu tik kaip pop žvaigždei.

-Bet tai irgi kažką reiškia..

-Tai reiškia tai, kad tokią pat trauką jaučiu ir tau,-sustojau,- ar tai irgi kažką reiškia? Juk tai normalu. Tu populiarus, o aš mergina. Tai  visiška, nesamonė jeigu tu manai, kad esu jį įsimylėjusi.

-Bet tu jauti jam kažką daugiau?,-paklausė.

-Zayn..,- pavarčiau akis ir stumtelėjau jį toliau, nes viršijo artumo limitą.

 Nusisukau ir nuėjau link viryklės. Kavos puodelis ir pyrago gabalėlis. Tai ko aš dabar noriu.

***ZAYN***

„Ji nustūmė mane.. Tai taip kvaila. AŠ tikriausiai jai niekada nepatiksiu. Aš jaučiu trauką. Bla bla bla. Juk tai kvailą!!! Trauka žmogui, o ypač vaikinui ir yra jausmai. Nesvarbu, kad ji sako, jog tokia pati trauka yra tarp manęs ir jos, bet mano trauką jai yra didesnė..“

Šios mintys sukosi mano galvoje, kol sedėjau ant kedės ir žiūrėjau, kaip Gabriela taiso kavą. Ji nuostabi. Ilgi šviesūs plaukai ir mėlynos lyg vandenynas akys. Visada kai esu arti jos, jaučiu, kaip kūną nusėja šiurpuliukai. Skęstu jos akyse. Taip smarkiai noriu ją vėl pabučiuoti ir niekam neatiduoti, bet ji jaučia man tik trauką. Trauką kaip populiariam vaikinui..

-Ar nori kavos?,-nutraukė mano mintis.

Išlindau iš savo minčių burbulo.

-žinoma,-šyptelėjau.

Žinojau, kad mano šypsena nėra tos kokios ji nori, bet man patiko šypsotis, nes nesvarbu kokia sunki diena Gabrielai būtu, ji visada man nusišypso atgal. O tai aš dievinu.

-Zayn??,-ji priėjo prie manęs ir ėmė mojuoti delnu man prieš akis.

 Vėl susimasčiau. Jos šypsena mane hipnotizuoja. Tai nenormalu. Bet aš tiesiog priklausomas nuo to. Tai lyg narkotikas.. Bet geras narkotikas. Kuri galėčiau vartotis dienų dienas.

-Atsiprašau. Tiesiog masčiau...,-pamelavau, nors galvojau apie ją.

-Apie ką mastei?,-paklausė ir padėjo kavos puodelį prieš manęs.

 Padėjau rankas ant puodelio šonų. Karštis degino delnus, bet buvo gera. Visada taip darau, kai gaunu kavos.

-Masčiau..,-sustojau ir pažėjau jai į akis.

 Labai daug masčiau ar sakyti jai ar ne, bet nebegalėjau daugiau matyti kaip ji kankinasi. Mes visi žinome kas yra Harriui ir mums reikia meluoti. Nekenčiu to...

Labai daug masčiau ar sakyti jai ar ne, bet nebegalėjau daugiau matyti kaip ji kankinasi. Mes visi žinome kas yra Harriui ir mums reikia meluoti. Nekenčiu to.. Mane nudes, jeigu jai pasakysiu. Todėl eilinį kartą susilaikiau ir sunkiai nurijau viską ką norėjau pasakyti.

-Ar kažkas negerai?,- ji paklausė ir uždėjo savo ranką ant maniškių, kurios degė ant karšto kavos puodelio.

-Viskas, gerai,-pasakiau ir patraukiau rankas, nes po viso pokalbio jaučiausi nejaukiai, jausdamas kaip ji mane liečia..

***GABRIELA***

-Zayn ar tikrai viskas gerai?,-mačiau kaip jis jaudinosi.

 Jis ėmė nuleidinėti akis. Man taip sunku su juo bendrauti kai nematai jo žvilgsnio. Jo akyse galima rasti tiek daug atsakymų į viską. Bet aš nesugebu to padaryti, nes jis kitoks. Kitosk nei kiti vaikinai. Jo akys neišduoda paslapčių. Iš jo akių galiu suprasti tik tai, kad jis labai nuoširdžiai man nori kažką pasakyti, bet nedrįsta. Buvau pasiruošusi betekam, nes jis yra svarbus. Svarbus ir kaip draugas ir kaip vaikinas. Nesu tikra ar galėčiau gyventi be jo palaikimo ypač šiuo momentu. Jis man daug padeda ir man tai daug reiškia.

38DALIS.

Nežinau kur, bet ten kur bus geriausia. Į barą.

-Alaus,-trenkiu kumščiu į stalą.

-Dokumentai,-lėtai pasako padavėja.

-Kokie dar dokumentai?!,-atsistoju ir imu šaukti,-aš visiškai sušalusi. Man svarbus žmogus ligoninėje ir manęs vos nepertrenkė mašina. Manai man reikalingi tie nelemti dokumentai??!

  Nuleidžiu kapišoną žemyn, nes noriu pasižėti kas toks neleidžia man nusigerti, nes šiuo metu nenoriu nieko daugiau..

-Gabriela??,-nustemba.

-Lukrecija? Kąą... emm, ką tu čia darai?

-Aš dirbu. Bet man labia įdomu, kodėl tu čia ir kodėl... na žinai? Kodėl alchoholis?,-paklausia.

-Todėl, kad esu nelemta liurbė..,-akys prisipildo ašarų.

-Gabriela, alchoholis nėra išeitis viską išspresti. Jeigu nesiseka turi likti stipri.. Nusigėrimas iki žamės graibymo viską tik pablogins.

-Jeigu neduosi man gerti, eisiu kitur. Eisiu ten kur duos..,-pakeliu galvą ir pažiūriu į ją rimtu žvilgsniu.

-Duosiu, bet jeigu kas klaus..

-Niekas nieko neklaus. Duokš. Aš noriu nusigerti. Paties stipriausio!!

  Niekada nevartojau alchoholio. Visada buvau prieš jį, o dabar pati ieškau išeities. Tai taip kvaila, bet žinau, kad tai padės. Jis visada padėdavo mano tėčiui...

  Gurkšnis po gurkšnio. Jaučiu kaip gerklėje viskas dega. Gera.. Bloga... Vėl geriu. Ima suktis galva ir juntu kaip visi skausmai ir negandos dingsta. Lieku tik aš ir alchoholis. Girdžiu balsus bet nesuprantu kas ir ko iš manęs nori.

-Atstokit, nieko nenoriu! Man nieko nereikia,-šukauju.

Nežinau kiek laiko praėjo, bet aš gėriau. Kai tai paveikė mano protą nebežinojau ką geriu, bet tai smarkiai degino gerklę.. Kodėl aš buvau nusiteikusi prieš alchoholį? Jis puikus bėdų šalintojas.

***

-Nagi Gabriela. Kelkis...- švelnus balsas sakė.

  Atsikėliau kažkieno namuose. Kur aš?? Vaizdas liejasi, tad visiškai negaliu pasakyti, kas sėdi priešai mane.

-Nesiartink, aš turiu....,-ėmiau kažko ieškoti,-nė velnio.. aš nieko nebeturiu.

-Nagi..Nebūk tokia agresyvi...

-Ko tu nori? ,-teiravausi.

-Noriu, kad tu baigtus save žaloti...

  Kai vaizdas išryškėjo išvydau prie savęs, ant lovos krašto sėdintį Zayn.

-Kaip tu čia? Mano namuose??,-išsigandau.

-Iš tavo mobilaus man paskambino kažkokia mergina ir pasakė kur tu esi. Gabriela, ką tu sau manei?? Prisigėrei...

-O kaip tu man siūlai numalšinti skausmą???,-pyktinausi.

-Štai kaip,-pasilekė ir pabučiavo.

-Zayn! Tu išprotėjai?

-Tai vis geriau nei gėrimas..-truktelėjo pečiais.

-Tai, kad nutraukiu tavo bučinius nereiškia, kad man jie nepatinka. Tai reiškia tai, kad esi tikras kiaulė...,-atsistojau ir išėjau.

  Nulipau laiptais žemyn į virtuvę.. Ar aš ką tik jį pavadiniau kiaule??? Kodėl visus vaikinus atstumiu. Jis man nori tik gero...

37DALIS.

Jis švelniai sujimė mano veidą ir pabučiavo.

-Viskas bus gerai, aišku?,-žiūrėjo man tiesiai į akis,-mes padėsime jam.

  Atsitraukiau..

-Būtu gerai jeigu viskas būtu taip lengva,-tyliai pasakiau.

-Gabriela.. Viskas ir bus gerai, tik mums reikia visiems išlikti kartu,-jis vis dar žėjo į akis.

-Ar galiu pas jį?,-pasiteiravau, nes nebenorėjau šnekėti apie tai kaip viskas yra „lengva“.

-Ne, daktarai niekam iškrus mus neleidžia eiti ten. Aš atsiprašau..

-tai gal kas nors bent kas jam pasakykit!-ėmiau šaukti.

-Gabriela, mes nežinome. Žino tik Harry mama.

-Aš einu jos ir paklausiu,-švelniai patraukiau jo rankas nuo savo pečių,-ji man pasakys. Aš žinau.

-Nepasakys..

  Nieko neklausiau ir pasišalinau. Ėjau koridorium ir nieko negalvojau. Tiksliau... Galvojau. Galvojau apie tai kaip lengva sugadinti kažkam gyvenimą..

  Bet aš to nenorėjau. Aš tiesiog norėjau jį pamatyti. Pajausti. Apkabinti. O viskas pasisuko visiškai ne linkme.. Dieve, kodėl mane taip baudi?

  Iš toli ėmiau matyti juos. Įėjimas buvo užtvertas, nes fanės ėmė naudotis tuo, kad jų artimieji guli to koridoriaus palatoje. Jos ikyriai lenda į Harrio palatą.

-PonIa Styles..,-atsisėdau šalia,-aš labai. Labai noriu žinoti kas..

  Nespėjau baigti sakinio ir man ant peties atsirado Liam ranka.

-Ne dabar Gabriela...

-Kas ne dabar?!,-atsistojau ir ėjau link išėjimo.

  Mano jausmai visiškai pašėlo. Lauke jau tamsu.. Einu ir niekur nesižvalgu. Ligoninės aikštelė taip pat aptverta. Užsidedu kapišoną, nes fanės fotografuoja.. Atsidaro ligoninės vartai. Girdžiu kaip kažkas įvažiuoja, bet nematau. Kodėl ta mašina be žibintų?? Imu bėgti.

 Prieš mane mašina ir ji nestoja. Sustojų ir žiūriu savo gyvenimo pabaigai į akis. Vairuotojas manęs nemato, o aš jį matau. Užsidega šviesos ir per kelis centimetrus nuo manęs mašina sustoja.

-Nevisprotis!,-imu šaukti ir rankomis trenkiu į automobilį.

 Apsiverkusi ir nusivylusi viskuo. Pajudu toliau. Prieinu prie vartų. Apsauginiams parodau savo kortelę kurią gavau, kad galėčiau įeiti bet kada, nes Harris man dabar kaip artimasis. Išeinu.. Nuleidžiu galvą. Esu per daug giliai įklimpusi, kad dabar žėčiau joms į akis. Vis per daug blogai. Nepakeliu galvos ir einu. Einu tolyn. Nežinau kur, bet ten kur bus geriausia. Į barą.

36DALIS.

Jaučiau kaip plaka jo širdis. Manoji ėmė daužytis dar stipriau, kaip jis savo pirštus sunėre su savaisiais. Pakėliau akis. Jis meiliai man šypsojosi. Šyptelėjau jam atgal ir dar stipriau prisiglaudžiau prie jo kūno..

-Gabriela??,-tyliai pasakė jis.

-Taip?

-Žinai ką?,-teiravosi?

-Na.Ką..?

-Ar galiu tave taip laikyti visą laik?

  Atsitraukiau nuo jo ir leidau mūsų žvilgniui susitikti. mačiau kaip jo akyse užsidega liepsna. Jis artėja link manęs, o aš link jo. Nusukų veidą ir nutraukių viską. Vėl prisiglaudžiu prie jo.

-Aš atsiprašau,-vėl suneriu mūsų rankas.

-Viskas gerai,-sunkiai iškvėpia orą.

-Viskas dėl to... Juk žinai. Harris, viskas kas įvyko. Dabar ne laikas.,-imu aiškintis.

 Jis švelniai apsuką mane. Taip mano galva atsiranda jam ant kelių ir jis žiūri man tiesiai į akis. Pakeliu ranką ir švelniai paglostau jam veidą. Jis vėl mielai man nusišypso. Tyliai nusijuokiu ir apsisuku ant šono. Pasidaro nepatogu ir vėsu, tad vėl grįžtu jam į glėbį. Ten jaučiuosi labai saugi.

  Buvau labai pavargusi, tad taip ir užmigau prie jo. Miegojau taip saldžiai, bet mane pažadino balsai.

Atmerkiu akis. Aš jau nebe su Zayn, o su Harrio mama. Ji man glosto plaukus ir mielai žvelgia į man nevisiškai atmerktas akis.

-Labas rytas,-švelniai pasakė.

-Kur Harris?,- iškart paklausiau.

Ji pravirko. Mačiau, kad jai sunku... Ji badė man kažką pasakyti, bet ji tiesiog verkė. Liam atsistojo.

-Gabriela. Viskas labai blogai. Jeigu ne tu, butumėm jo netekę..

-Dieve...

  Viskas taip blogai.. Nežinojau ką sakyti, tik atsistojau ir pradėjau eiti link jo palatos. Niekas manęs nestabdė. Negi galima?? Buvau labai netoli ir iš palatos išėjo Zayn. Kai pamačiau jį, ėmiau greitinti žingsnį ir visiškai priartėjus apsikabinau jį. Verkiau. Nepaliedau jo ilgai...

-Gabriela, tu angelas.

-Ne, aš bėda. Gyva bėda. Jeigu aš nebūčiau atsiradusi čia, nieko nebūtu įvyke,-teisinaus.

  Jis švelniai sujimė mano veidą ir pabučiavo.

35DALIS.

 

Jis tik kvailu balsus nusijuokė. Dieve. Ką jis sau pasidarė? Jis visiškai nekreguoja į tai ką jam sakau. Greit išsitraukiau mobilų ir surinkau Liam numerį.

-Klausau?,-atsiliepė.

-Liam. Aš jį radau!

-Radai?? Dieve, Gabriela, aš tai nujaučiau, širdis man tai sakė. Kur jus?,-paklausė.

-Mes esame bare.

-Sakyk pavadinimą, tuoj busim.

 Sėdėjau jį apkabinusi. Jis lėtai lingavo ir kažką šnibždėjo. Buvau baisiai išsigandusi. Jis retkarčiais sustodavo, apsisžvalgydavo ir vėl imdavo linguoti.

-Gabriela!,- Iš toli išgirdau Niall balsą.

-Niall,-aš surikau ir Harry kruptelėjo.

Dar stipriau jį apkabinau. Labai bijojau nes nežinojau kas jam. Kodėl jis toks. Visi žėjo į mus.

  Liam iškvietė greitąją ir ji išvežė Harry. Isėdome į mašiną ir paskui greitąją važiavome link ligoninės. Jam buvo suteikta privati palata, ten jam buvo atliekami tyrimai. Pasiemiau telefoną ir parašiau Zayn. Žinojau, kad jis mane palaikys. Man reikėjo kažko šalia, nes koridoriuje ant laukiamųjų sofos sėdėjau viena. Nes vaikinai išvažiavo pranešti visko Harrio mamai.

Aš: Sveikas. Man labai tavęs reikia šalia. Esu ligoninėje. Ar gali atvykti?

Zayn: Busiu prie tavęs už dešimties minučių.

Aš: Ačiū Zayn, man dabar labai reikia vyriško palaikimo.

  Sėdėjau ir laukiau kol jis atvyks. Kai atsidarė ligoninės durys išvydau Zayn. Viskas lyg sulėtėjo. Aš stebėjau jį. Kaip jis žengia artyn manęs. Jis ranką lėtai perbraukė per plaukus. Jis priartėjo prie manęs ir laikas vėl gryžo į normalias vėžias.

-Kaip tu?,-apkabino.

-Sunku...

-Aš tave suprantu,-paglostė plaukus.

Atsisėdome anf sofos. Aš užsidėjau kapišoną ir susisrangiau Zayn glėbyje. Jis toks geras. Jis stipriai mane apkabino. Padėjau jam galvą ant krutinės. Jaučiau kaip plaka jo širdis. Manoji ėmė daužytis dar stipriau, kaip jis mano pirštus sunėre su savaisiais. Pakėliau akis. Jis meiliai man šypsojosi. Šyptelėjau jam atgal ir dar stipriau prisiglaudžiau prie jo kūno..