9DALIS.

-Helen, jis pasikeiė,- lėtai pasakiau.

Prekybos centras į kurį atvažiuodavau su tėvais buvo visai kitos. Dideli veidrodiniai langai, daug vėžimėliu prekėms vežti, begalės žmonių... O seniau žmonės buvo visi savi. Būdama maža, visus pažinodavau.

-Na.. Tu užaugai – užaugo ir jis.

-Jis tikrai užaugo..,- akimis apžiūrėjau visą prekybos centrą ir pradėjau judėti į priekį.

***

-Dvi valandos prekybos centre! Tu pakvaišusi Helen!,- juokdamasi pasakiau.

-Ne... tai tu pakvaišusi, vieną suknelę rinkaisi tiek laiko..

-Vieną suknelę? Tu nupirkai man krūvą naujų rūbų, kur aš juos visus sudėsiu?,- vis dar juokiausi, bet sakinio gale nustačiau rimtą veidą ir pakėliau visus maišus į viršų, kad Helen pamatytu.

-Na.. Senus rūbus išmesime, o naujuosius galėsi dėtis kur tik rasi vietos,- atidariusi mašinos dureles mirktelėjo man akį,- lipk į mašina.

Namuose iškart lipau aukštyn į savo kambarį pradėti tvarkytis spintos.

-Dieve, padėk man...

-Tiesiog trauk tuos rūbus iš spintos..,- už nugaros man pasakė Helen.

Ėmiausi darbo ir po pusvalandžio spinta buvo visiškai tuščia. Jua buvau pasiruošusi visus naujus rūbus dėti į spintą, bet į kambarį atėjo Helen.

-Helen, išgąsdinai mane.

-Atsiprašau, bet tu stovi ir žiūri į spintą, manau laikas imtis darbo ir susidėti rūbus į spintą, juk visą laik jie negali mėtytis ant žemės tarp maišų...

-Baigta!,- atsidusau ir atisėdau ant lovos.