13DALIS.

-Viskas bus gerai. Tikiuosi nieko nepalikai, nes Helen tave nori kažkur nusivežti prieš tau išvykstant.

-Staigmenos...Aš jų taip nemegstu.Ahh...

Kai rūbai buvo surinti ir tvarkingai sudėti atgal į lagaminą. Jį nešti baigė Oliveris.

-Aš dar kartą labai atsiprašau, kad apšaukiau. Esi šaunus žmogus manau, Helen nebus įskaudinta.

-Nebus.

-Tada viskas puiku. Iki, Oliveri, susitiksim po penkių mėnesių.

-Luktelk, man reikia nuotraukos su tavimi.

  Jis išsitraukė mobilų ir atsistojo arčiau manęs. Nustačiau labai laimingą šypseną, nors viduje jau nebebuvai tokia laiminga.

-Na dabar jau galime atsisveikinti,- priėjo arčiau ir apkabino,- gero skrydžio Gabriela.

-Iki.

   Keista, kaip per toki greitą, bet visiškai netikusį laiką, mes susidraugavom. Iš pradžių, maniau, kad man nelemta su juo susipažinti, bet dabar pakeičiau savo nuomonę. Jis tikrai šaunus vaikinas, jis negalėti išduoti ar įskaudinti Helen.

-Na? Pasiruošusi?

-Viskas paruošta, pasiruošusi ir aš.

Pajudėjome ir Helen pradėjo dainuoti neaiškia dainą.

-O brangioji, išeini ir palieki tu mane... Nematysiu aš tavęs, plyšta man širdiiiiiiis.

Užtesusi Tą natą ji atsisuko į mane ir ėmė juoktis. Tada staigus posūkis ir mano galva trenkiasi į langą.

-Helen? Išprotėjai? Aš dar noriu gyventi...

-Atiparašau, tikrai labai atsiparašau.

-Ir be to, važiuoji ne į tą pusę.

  Buvau visiškai pamiršusi apie staigmeną kurią minėjo Oliveris.

-Tikrai... Nieko, taip galėsime ilgiau pabuti drauge. Juk penkis mėnesius tavęs nematysiu, kaip manai, nepasiilgsiu tavęs?

  Visą kelią tylėjau, nieko nesakiau. Atvykus į oro uostą atsisukau i Helen, ji verkė.

-Na...

PASKUTINĖ  NUOTRAUKA  FLORIDOJE.