2 DALIS.

Atisitojau nuo lovos ir spyriau iš kojos į duris:

-Užsikišk Helen, niekam neįdomi tave nuomonė, o ypač man.,-sušukau ir sukniubau ant žemės.

-Aš nepasitrauksiu iš čia tol kol tu neatrakinsi spynos ir neatversi šitų durų..

Nieko nesakiau, nes širdyje ėmė virti lava. Buvau tokia įniršusi ant visų, o labiausiai ant savęs, nes esu visiška liurbė. Dabar Helen man gyvenime neatleis už tai ką pasakiau. Helen yra jautrus  žmogus.. Ją lengva įžeisti, bet atleidžia ji sunkiai. Anna viską sužinos ir aš metams keliausiu į prieglaudą. Nevieną kartą stovėjau ant „bedugnės krašto“. Buvau prisivirusi košės ir Ann kelis kartus norėjo mane išsiusti į prieglaudą iš kur mane ji ir pasiimė. Ber Helen vis ją sustabdydavo. Ji tiek daug mane gero padarė, o aš jai taip.

Helen.

Atrakinau spyną, bet durų nedariau. Sedėjau atsirėmusi į jas ir „įbedusi“ galvą į kelius. Verkiau, nes nežinau kur toliau mano gyvenimas nusiris ir ką aš turėsiu daryti, be jų( Helen ir Ann)...

-Gal malonėtum atdaryti duris?,- švelniai paklausė Helen.

Atvėriau duris ir pasitraukusi toliau vėl susmigau į kelius sėdėdama ant žemės. Buvo per daug gėda pažvelgti Jai į akis.

-Ar tu ilgai, dar taip vaikiškai elgsies, Gabriela?,-atsisėdo prie manęs ir padėjo ranką ant peties.
-Helen, aš nemoku kitaip, esu visiška liurbė ir nevykėlė. Kiekvieną sekundę vis labiau griaunu savo gyvenimą,- vėl pravirkau.
-Gabriela, esi nebemaža. Tai nesvarbu, svarbiausia tai kad turėtum suprasti, Anna visada nebus šalia mūsų, juk žinai, kad kiekvieną dieną vėžys jai stiprėja, bet kada galime ją prarasti. Sujimk save į rankas.

Buvau įklimpusi taip gyliai. Brolis kažkuriame pasaulio gale klaidžioja. Aš pykstuosi su Helen, o teta Anna kiekvieną dieną po biški traukiasi... Turiu pagaliau suaugti ir gyventi realybe. Negaliu visą laiką savęs laikyti aukščiau už kitus.

-Helen. Aš atsiprašau. Man tavo nuomonė visada, visada buvo ir bus svarbi. Tiesiog...,-užtesiau sakinį ir Helen mane apkabino.
-Gabi... Visada busi ta maža mergaitė kuri pina man plaukus ir pasakoja, kaip linksmai praleidai dieną lauke. Niekada nepamiršk, kad esi ta, viena man iš svarbiausių. Be tavęs ir An.......Mamos, aš neturiu nieko.,- susigradino.