1DALIS.

Gabriela.

-Heleeeen!!!!

-Kas?

-Konkursas! Pagaliau atidarytas! Aš registruojuos, kaip tu nežinau...

-Aš?? Tu dar kažką sakai, priregistruok ir mane. Butinai.

~Gabriela Heither, 17, Florida.~

~Helen Oward, 18, Florida.~

-Nepamiršk telefono numerių, o jei visgi fortūną nusišypsos...,-pridūrė Helen.

-Baigta!,-atsisukau ir nusišypsojau.

-Kaip manai? Ar šįkart pavyks?

-Turi pavykti...,- trenkaiu ranką į stalą.

-Ramiau, mergyt...

-Nesuprasi to, aš noriu pamatyti Harry, noriu jį apkabinti!,-sušukau jai į veidą ir išėjau iš kambario.

Pykdavau ant jos, dėl to, kad ji nesupranta kaip man tai svarbu. Gal ji mane ir laikydavo išprotėjusia, bet buvau pakvaišusi dėl jo garbanų, šypsenos ir to gilaus balso... Visada jai pasakodavau ir pateikdavau šimtus priežasčių dėl ko man to reikia, bet ji visada mane ramindavo. Ji neslėpė to, kad jai jis patinka, todėl tai buvo dar viena priežastis man jos nekęsti, nepaisant to, kad ji man beveik kaip sesuo, nes užaugom kartu. Ann(taip vadinu tetą Anną) niekada neatleistu man už tai, kad nekenčiu jos dukros. Ji mane augino ir globojo kol mano brolis kažkur klaidžiojo po įvairias šalis nerasdamas sau vietos.

-Atidaryk duris Gabi!,- šaukė Helen.

-Ne..,- tyliai pasakiau. Man buvo nesvarbu ji išgirdo ar ne.

Galvoje vėl ėmė suktis mintys apie mamą ir tėtį. Kurie mane palaikydavo bet kada, nesvarbu ar tai tik bereikšmė svajonė ar tai kažkada išsipyldisiantis noras. Mintyse ėmiau save kaltinti, kodėl aš turėjau išgyventi... Dabar nereikėtu sukti galvos apie Harry ir nereikėtu registruotis į kvailus konkursus, kad laimėčiau pusvalandžio susitikimą su vaikinais. Nereikėtu, sėdėti čia savo kambaryje ir galvoti apie tai. Kodėl niekada nepasimokau iš savo klaidų.

Kiekvieną sušiktą minutę imu savęs vis labiau nekęsti... Aš visada viską sugadinų. Viską..

-Sakau atidaryk tas nelemtas duris, noriu pasikalbėti,- vis dar šaukė Helen.