18DALIS.

Iškart parašiau žinute Helen, kad aš vietoje ir man viskas gerai, nors nebuvo labai gerai. Sėdejau autobuse su dviem lagaminais. Kvaila... Kodėl negalėjau nuvažiuoti i viešbučio su taksi..

 -Štai..aš čia,- tyliai pasakiau.

Judėjau į priekį. Įėjau į viešbutį.

-Laba diena,- pasisveikinau su darbuotoja.

-Laba diena,- nusišypsojo.

-Norėčiau patikrinti savo paštą. Dar nepamirškite surasti man kambario raktą.

-Bus padaryta.

  Jaučiaus kaip įžymybė. Tas konkursas viską iskaičiavo. Viešbučio darbuotojai visi mano norams paklūs. 5 Žvaigždučių viešbutis. Kas gali būt geriau.

-Jus atsiusti du laiškai, vienas skubaus siuntimo, kitas ne.

-Norėčiau paskaityti.

  Darbuotoja padavė man iPad. Skubusis laiškas nuo Helen, o antrasis nuo Luco.

-Puiku.

-Štai raktas. Kelkites liftu, lagaminai bus užkelti darbuotojų. Jeigu ko prireiks skambinkite 069.

-Ačiū.

-Atsidariau Helen laišką.

  „Labas, telefonu negaliu tau parašyti, tad rašau čia. Tavo krikšto mama buvo atvažiavusi tavęs pasiimti, nes dabar priklausai jai. Kai tau sukaks 18 busi „laisva“. Pasakiau jai, kad esi Amerikoje. Tada ji man padavė kažkokį voką. Pasirodo, kad esi paveldėjusi savo tėvų namą Amerikoje. Poryt arba rytoj atsiusiu tau visus duomenis ir dokumentus. Susirask advokatą ir penkis mėnesius galėsi karaliauti nuosavame name. Kai busi viešbutyje parašyk. Noriu tau kai ką pasakyti.:) Iki, sėkmes!”

 Aš turiu nuosavą namą. Kodėl Nova negalėjo pasakyti anksčiau. (Nova mano krikšto mama. Tai taip kvaila.. Užsikėliau liftu aukštyn. Atsirakinau duris ir įėjau į vidų. iPad padėjau ant staliuko. Nuvėjus į vonią pasižėjau į veidrodį. Keista, viskas atrodo puikiai.  Išgirdau beldimą į duris, prieš atidarant duris pasiemiau iPad ir nuėjau link durų. Atidariau ir išvydau žavų patarnautoją, kuri stovėjo su mano lagaminais. Paprašiau, kad lagaminus nuneštu į miegamąjį, o pati nuėjau pasiimti piniginės. Ištraukiau 20 dolerių ir padaviau jam. Kai lagaminai jau buvo pas mane sumaniau prisileisti karštą vonią. Tiek visko įvyko – man reikia atsipalaiduoti.. Nuėjau link vonios paleidžiau vandenį ir nusimečiau rūbus.

17DALIS.

Nesupratau. Galbūt jis nemokėjo skaityt..Greit palikau atsakymą.

Aš: Neapsimesk taip lyg nieko nebūtu atsitikę. Apsukai man galvą. Sulaukei dėmesio.. Ir kas? Paliksiu tavo švarką netoli tavo kambario. Jeigu tau jo dar reikia pasiimsi. Viso.

Paspaudžiau siusti mygtuką ir pažvelgiau pro langą. Vaizdas nuostabus. Pro debesis po truputi ėmė matytis žemė.. Atsistojau nuo kėdės ir ėmiau eiti.

-Kur eini?,- mane sustabdė Džesika.

-Tiesiog atiduosiu tą nelemtą švarką...

-Bet šįkart be bučinių, sutarta?

-Viskas bus gerai, šyptelėjau.

Nors po šypsena, buvau labai pykta vis tiek nenorėjau jai to sakyti.. Kokią teisę ji turi kontroliuoti kiekvieną mano judėsį?

 Atsistojau ties durimis. Nusivilkau švarka ir pakabinau ant rankenos. Dieve... viskas taip kvaila. Prižadėjau Helen, kad neįsivelsiu į jokius negerus reikalus, bet aš kitaip nesugebu..

 Gryžau į savo vietą. Ramu. Tas pats balsas vėl liepė prisisėgti diržus. Leidimasis nebuvo toks malonus kaip kilimas.

-Viskas, mes čia..,-atsisukau į Džesiką ir nusišypsojau.

-Taip.. truputi gaila, kad dabar mūsų keliai išsiskirs,- nuleido akis.

-O gal ir ne,-bandžiau pralinksminti,- tiesiog duok man savo numerį.

  Ištiesiau ranką ir padaviau jai rašiklį. Man prireiks paramos jei vėl blogai. Išlipome iš lėktuvo. Oras nuostabus. Pasiemėme lagaminus, aš pradėjau judėti link autobusu stoties, nes reikėjo nusigauti. Išsikviečiau taksi. Iškart parašiau žinute Helen, kad aš vietoje ir man viskas gerai, nors nebuvo labai gerai. Sėdejau autobuse su dviem lagaminais. Kvaila... Kodėl negalėjau nuvažiuoti i viešbučio su taksi.. 

16DALIS.

***

-Kas??..Kur aš?,- ėmiau panikuoti.

-Viskas gerai, tu saugi,- perbraukė ranką per plaukus,- tavo draugė Džesika tuoj bus čia.

  Atsisėdau ir apsižvalgiau aplink. Buvau kažkokiame kambaryje viena, su nepažystamu vaikinu. Žalios akys, šviesiai rudi plaukai ir raumeningos rankos. Kūną nusėjo šiurpuliukai. Jis perbraukė mano ranką delnų ir nusivilkęs švarką apgaubė mane. Jaučiausi tokia saugi.. Pasilenkiau ir pabučiavau jį. Aš nežinau nei jo vardo, nežinau kiek jam metų iš kur jis ir kas jis išvis per veikėjas. Ėmiau ir pabučiavau.

-Vau, Gabriela, tu greita,- į kambarį įšokusi Džesika, sušuko ir nupurtė ranką.

-Aš...Amm..Na...,- ėmiau ieškoti pasiteisinimo,- išvis, ką aš čia veikiu?,- bandžiau nukreipti temą.

-Aš.. Mano vardas Lucas,- ištiesė ranką ir pažėjo man į akis.

-Malonu, aš Gabriela. Aš ištikro labai atsiprašau už tai kad katik įvyko..

-Drauguže.. Manau tau laikas į savo vietą, čia daug kas įvyko ir tau reikia pailsėti.

-Pala Džesika, nesi man sesuo. Žmogus man galbūt išgelbėjo gyvybe. Noriu jam atsidėkoti,- ėmiau prieštarauti jai.

-Jau atsidėkojai, karštu bučinių. Mums reikia eiti,- pajimė mane už rankos ir pradėjo temti iš kambario.

  Man pasišalinan iš įvykio vietos Lucas pirštu parodė į jo švarko kišenę. Švarkas.. Taip švarkas. Net švarko nespėjau nusivilkti, nes buvau labai greitai pašalinta iš kambario. Atsisėdusi į savo vietą patikrinau kišenę. Man pasidarė labai įdomu, ką jis turėjo omenyje.. Įkišau ranką ir pajutau lapelį. Greit ištraukiau ir išlanksčiau.

„PASKAMBINK MAN“

Kas per velniava? Jis manęs net nepažysta.. Vis dėl to nesiruošiau praleisti šios progos. Išsitraukiau mobilų ir suvedusi numerį ėmiau rašyti:

Aš: Sveikas. Labai miela, kad palikai man savo numerį, bet nemanyk, kad užkibsiu. Rašau tik dėl to, kad nespėjau atiduoti tavo švarko, o jo pasilikti kaip dovanos nenoriu. Gabriela.

Atsakymo nesulaukiau labai ilgai. Bet ramaus skrydžio pagaliau suskambėjo telefonas.

Jis: Sveika.

Lucas.

Nesupratau. Galbūt jis nemokėjo skaityt..Greit palikau atsakymą.

15DALIS.

-Malonu, KA-RI-NA,- lėtai perskaitė Džėsika ir paspaudė jai ranką.

  Nustačiau atsiprašantį veidą. Dieve.. Ji net ne mano draugė o jau turiu raudonuoti už ją. Niekas nežino kas dėsis lėktuve. Ji tiesiog pašėlus...

Įlipome į lėktuvą. Susiradome savo vietas. Ir palieptos gilaus vyriško balso prisisegėme saugos diržus kylimui. Išsitraukiau mobilųjį ir ėmiau fotografuoti. Nuotraukas reiks naudoti blog‘o įrašams. Pagalvojus apie blog‘a prisiminiau Eleanoros tweet‘ą.

-Tai, ko skrendi i Ameriką?,- man neleido galvoji ir svajoti Džesika.

-Turiu susitikimą su penkiais nuostabiais vaikinais,-ėmiau girtis ir nustačiau keista veido išraišką.

-Juk sakei, kad vaikinai tau šiuo metu nerūpi,- tyliai nusijuokė.

-Pamelavau,- iškišau liežuvį keip seniau darydavo Helen ir ėmiau juoktis.

-Melage!

-Atsiprašau...

  Neilgas pokalbis manęs visiškai nesuartino su ja. Džesika man pasirodė labai šaltas žmogus. Nemokėjau su ja bendrauti. Bet gal gyvenimas leis man susirasti draugę. Juk viena 5 mėnesius negalėsiu būti Amerikoje... Lėktuvas ėmė kilti, ir už nugaros ėmė skiltis nekokie garsai. Visus pykino.. Esu laimės vaikas. Manęs nesupykino ir ramiai sėdėjau. Kai lėktuvas visiškai pakilo, gavome leidimą atsisegti diržus. Atsistojau ir ėjau link tuoleto.

 -Kur tokia graži mergina vaikšto viena, tokiame dideliame lėktuve?

-Atsiprašau, aš jus pažįstu?,- šiek tiek išsigandusi pasakiau.

-Ne. Bet galime susipažinti,- pakėlė akinius ir pažvelgė man tiesiai į akis,- oho..atrodai tikrai stulbinamai,- nužvelgė mane nuo kojų iki akių, tada atsistojo,- Gal nori prisėsti.

  Ėmiau jaustis labai nejaukiai. Jis pasirodė man labai neaiškus. Visiškai nematytas veidas. Jis ėmė mane graibyti. Pajimė už rankos ir ėmė tempi į tuščią vietą. Labai išsigandau.

-Nelįsk prie jos!

Kas jis???

   Išgirdau kažkokio vaikino balsą ir tada patrauktas, vyriškis kelis metrus atsitraukė nuo manęs. Užpuolikas nusisukė ir krito man po kojomis. Pakėliau akis aukštyn ir išvydau raumeninga vaikiną. Jis pribėgo prie manes ir aš “ištirpau” jo rankose.

***

 -Kas??..Kur aš?,- ėmiau panikuoti.

14DALIS.

-Kas na.. Nematai, kad verkiu? Nenoriu, kad iškristum Gabriela...

-Helen, baik elgtis ataip lyg aš iškrendu ir palieku tave visam laikui ir viena, juk jus dviese su Oliveriu.

-Na iš tiesų taip, bet man keista, kad mano Gabriela jau suaugo ir išvyksta,- nubraukė ašarą ir priėjo arčiau,- eikš čia, noriu tave apkabinti.

-Helen, aš gryšiu, greitai, ir mes vėl galėsim eiti kur nors kartu,- nusišypsojau ir pasiemiau lagaminus.

  Judėjau į priekį ir jaučiau, kaip tas geras jausmas dingsta ir pilve apsiranda baimė. Kodėl pilve? Tas keistas jausmas skrodžia mane nuo kojų iki galvos. Delnai kaista ir ima suktis galva.

-Tik ne dabar..Ne, ne, ne.. ,- sustojau ir ėmiau ieškoti vandens buteliuko,- nagi, kur tu?

  Atsisukau atgal, Helen jau buvo nuvažiavusi. Galu gale suradau vandenį, atsigėriau ir vėl judėjau į priekį.

-sveikas, didžiuli,-kalbėjau su oro uosto įėjimu,- dabar draugausime?

  Žmonės praeidami į mane žėjo kaip į beprotę, o aš stovėjau ir iškėlus galvą kažką burbuliavau oro uosto įėjimui.

-Ar viskas gerai?,- už nugaros tyliai pasakė.

-Ka?,- atsisukau,- oh, taip viskas labai gerai.

-Aš Džėsika, kuo vardu tu?

-Aš Gabriela.

  Ji man iš ranku ištraukė bilietą. Stovėjau apšalusi ir nieko nesakiau, nespėjau susivokti kad vyksta.

-Ėj, ką tu darai?,- ėmiau šaukti.

-Sėdėsime viena kitos šalia. Puiku, man nereiks vienai sėdėti, šalia savęs turėsiu nuostabiai atrodančia merginą.

Džesika.

 Išpradžiu niekaip negalėjau suprasti kas vyksta. Suskambėjus pranešėjos balsui, kad pirmo skrydžio keleiviai kviečiami krauti lagaminus, pajudėjau į priekį.

-Tai iš kur tu esi?,- badžiau užvesti kalbą.

-Aš? Aš iš Floridos.

-Kvaila..Juk čia Floridos oro uostas.. Dieve, čia taip karšta,- netikėtai nukreipiau temą.

-Koks skirtumas, įlipusios į lėktuvą iškart užsisakysime šalto gėrimo. Girdėjau ten yra keli karšti stiordesai..,- mirktelėjo akį.

-Džesika..Man šiuo metu visai nerūpi vaikinai, tikrai,- pasakiau ir išraudau.

 Negalėjau patikėt, kad pamelavau. Šiuo laikotarpiu aš pakvaišusi dėl vaikinų. Susidėjome lagaminus ir patraukėm link lėktuvo. Mus pasitiko labai žavi mergina. Raudonos tobulai padažytos lūpos, akis perbrėžtos juodu pieštuku, aptemptas kostiumėlis ir užrašas su jos vardu.

-Malonu, KA-RI-NA,- lėtai perskaitė Džesika ir paspaudė jai ranką.

13DALIS.

-Viskas bus gerai. Tikiuosi nieko nepalikai, nes Helen tave nori kažkur nusivežti prieš tau išvykstant.

-Staigmenos...Aš jų taip nemegstu.Ahh...

Kai rūbai buvo surinti ir tvarkingai sudėti atgal į lagaminą. Jį nešti baigė Oliveris.

-Aš dar kartą labai atsiprašau, kad apšaukiau. Esi šaunus žmogus manau, Helen nebus įskaudinta.

-Nebus.

-Tada viskas puiku. Iki, Oliveri, susitiksim po penkių mėnesių.

-Luktelk, man reikia nuotraukos su tavimi.

  Jis išsitraukė mobilų ir atsistojo arčiau manęs. Nustačiau labai laimingą šypseną, nors viduje jau nebebuvai tokia laiminga.

-Na dabar jau galime atsisveikinti,- priėjo arčiau ir apkabino,- gero skrydžio Gabriela.

-Iki.

   Keista, kaip per toki greitą, bet visiškai netikusį laiką, mes susidraugavom. Iš pradžių, maniau, kad man nelemta su juo susipažinti, bet dabar pakeičiau savo nuomonę. Jis tikrai šaunus vaikinas, jis negalėti išduoti ar įskaudinti Helen.

-Na? Pasiruošusi?

-Viskas paruošta, pasiruošusi ir aš.

Pajudėjome ir Helen pradėjo dainuoti neaiškia dainą.

-O brangioji, išeini ir palieki tu mane... Nematysiu aš tavęs, plyšta man širdiiiiiiis.

Užtesusi Tą natą ji atsisuko į mane ir ėmė juoktis. Tada staigus posūkis ir mano galva trenkiasi į langą.

-Helen? Išprotėjai? Aš dar noriu gyventi...

-Atiparašau, tikrai labai atsiparašau.

-Ir be to, važiuoji ne į tą pusę.

  Buvau visiškai pamiršusi apie staigmeną kurią minėjo Oliveris.

-Tikrai... Nieko, taip galėsime ilgiau pabuti drauge. Juk penkis mėnesius tavęs nematysiu, kaip manai, nepasiilgsiu tavęs?

  Visą kelią tylėjau, nieko nesakiau. Atvykus į oro uostą atsisukau i Helen, ji verkė.

-Na...

PASKUTINĖ  NUOTRAUKA  FLORIDOJE.

12DALIS.

Užlipau aukštyn ir apsivilkau rūbus kuriuos buvau pasiruošusi šiandienai.

Tikrai atrodžiau gražiai. Ne nuostabiai kaip sakė Helen, bet neatrodžiau siaubingai. Viskas klostėsi puikiai.  Gal vėl pradėsiu gyventi normalų gyvenimą? Pasimečiau, tada apsisukau porą kartų, kad pasižėčiau kaip atrodau, truputi pasimaiviau prieš veidrodį ir jau buvau pasiruošusi. Pasiemiau lagaminus ir judėjau link durų. Tikrai buvau kaip visada labai išsiblaškiusi ir šįkart už tai nukentėjo mano kojos pirštas.

-Šūdas! Sudie normalus gyvenime.. Lova, lova, lova...,- murmėjau sau po nosimi, piktu žvilgsniu žėdama į lovos kampą,- turiu likti rami.. Aš galiu... aš galiu. Po velnių, negaliu, velniškai skaudą!!!,- sušukai ir grubiai pajėmiau lagaminus.

Sunkiai nusigavau link laiptų. Nukėliau pirmą lagaminą į pirmą aukšta. Viskas vėl ėjosi gerai, nepaisant kvailo lovos kampo. Nešant antrą lagaminą žemyn jis kažkaip, neaiškiu būdu atsisegė ir visi rūbai iškrito ir išdraikė ant laiptu. Visas apatinis trikotažas, visi maudimo kostiumėliai ir viskas kas man reikalinga. O namuose vaikinas.

-Labai gražu...,-ėmiau kalbėti su savimi,-viskas tiesiog nuostabu, liko 15 minučių iki išvažiavimo, o aš renku savo rūbus nuo laiptų.

-Gal reikia pagalbos?,- išgirdau nedrąsų balsą.

  Atsisukusi pamačiau Oliverį, besišypsanti. Jo šypsena man priminė tuos pašaipūnus iš mokyklos. Kurie man atsegdavo kuprinę ir kai viskas iškrisdavo, jie stovėdavo ir juokdavosi.

-Kaip matai susitvarkau pati.

  Rankose laikydama krūvą apatinio trikotažo burnojausi ant jo, dėl to, kad jis tiesiog stovi ir man nepadeda.

-Juk aš prašiau tavo leidimo padėti, bet tu atsisakei,- jis ėmė teisintis.

-Baik atsikalbinėti, tiesiog padėt man surinkti viską. Aš tiek nedaug prašau, o tau sunku man padėti.

  Jis ėmė rinkit mano rūbus ir dėti į lagaminą. Atsisukau ir pažėjau kaip jis tvarkingai dedą viską.

-Atsiprašau, kad apšaukiau tave...

-Nieko, matau, šiandien tau bloga diena.

-Kaip niekad..Atdrodo, kad kažkas už sienos pasiėmes burtų lazdelę trukdo man išvykti.

-Viskas bus gerai. Tikiuosi nieko nepalikai, nes Helen tave nori kažkur nusivežti prieš tau išvykstant.

-Staigmenos...Aš jų taip nemegstu.Ahh...

11DALIS.

100,000 skaitytojų.Rojus. Jau kelios merginos, na nevisai kelios. Galiu drąsiai sakyti, kad daugeliui merginų esu kaip idealas ir tai dažnai mane skatina rašyti toliau. O twitter‘is... Juo dažnai nesinaudoju. Bet dažnai bandau platinti savo blog‘ą, nes ten daugiausiai laiko ir praleidžiu. Eleanora.. Paskutinis tweet‘as prie 15 minučių.

  „Ši mergina yra stipriausias žmogus.. Tu nuostabi Gabriela! Ištiesu, neprieštaraučiau, jei kas man padėtu su ja susitikti.“

Mano žandikaulis nutirpo ir nukrito žemyn. Sėdėjau netekusi žado ir žnaibiau sau ranką.

-Kaaa? Ne, ne, ne. Aš tikrai to nemačiau, tai nesmaonė. Kaip Eleanora, Louis‘o mergina gali skaityti mano blog‘a?! Visiška nesąmonė...

Uždariau kompiuterį, padėjau ant staliuko ir atsiguliau. Galvą įrėmiau į pagalvę ir ėmiau spiegti. Kažkas man nutiko, puse naktis nemiegojau, o ryte negalėjau atsikelti.

-Gabriela, kelkis, tu pavėluosi!

-Dar 5 minutes... Tik 5, tai taip neilgai,- murmėjau.

-Gabriela!

  Helen mane išvertė iš lovos ir tada aš buvau priversta keltis ir eiti ruoštis. Dušas – pirmas dalykas kur norėjau apsilankyti pirmiausiai tokį sunkų rytą. Nusimečiau naktinius ir įlipau į dušą. Paleidžiau šaltą vandenį. Jaučiau kaip odą nusėja šiurpuliukai, bet užplūsta geras jausmas, kai vėl pagalvoju, kad šiandien iškrendu... Ir visai ne dėl to, kad turiu galimybe susitikti su vaikinais visą pusvalandį. Keistas, bet geras jausmas.. Dėlko? Vėl užmirštu, kad turiu skubėti, nes oro uoste turiu būti jau už pusvalandžio.

-Gabriela, tu kaip maža mergaitė, pusė valandos. Jeigu tu visą dieną stovėsi duše – pavėluosi.

Oliveris. :)

-Ak, Helen, toks jausmas, kad tu labiau nori sristi negu aš.

Per apgaravusį dušo stiklą žvigtelėjau į laikrodį. Velnias.. Viršijau dušo laiką. Išlipau iš dušo, apsisukau rankšluosčiu kūną ir nulipau žemyn.

-Labas rytas.. oohh, kas jis?

-Susipažinkit, jis Oliveris – mano vaikinas.

-Helen, kodėl nesakei, kad turi vaikiną.

-Tiesiog, nenorėjau,- ji nusivaipė ir iškišo liežuvį.

-Labas,-ištiesė ranką,- aš Oliveris, o tu... Gabriela, taip?

-Taip..Malonu,- pasižėjau į save nuo kojų iki ranksluoščio,- oj, atsiprašau tuojau gryšiu.

  Užlipau aukštyn ir apsivilkau rūbus kuriuos buvau pasiruošusi šiandienai.

10DALIS.

*Po trijų savaičių*

-Atrodysi nuostabiai!

-Na ką tu, Helen,- išraudau ir nuomojau ranką,- tikrai neatrodau taip nuostabiai.

-Esi labai graži,- šypsojosi.

-Jeigu ne tu....,- atsisukiau ir nustačiau labai dėkinga veido išraišką..,-...

-Baik. Neprisiminkim visko kas buvo tada, dabar yra – dabar. Viskas naują ir tu atrodai labai gražiai.

  Susirinkau daiktus ir susidėjau į lagaminą. Tada ant pakabos susikabinau skrydžiui išrinktus rūbus. Atsisėdau ant lovos, ranką perbraukiau patalynę.

-Jau rytoj.. Jau rytoj, aš busiu ten ir leisiu linksmai laiką. Ną... bent jau stengsiuos.

-Ar galiu užeiti?,- mano mintis nutraukė beldimas į duris ir Helen balsas.

-Žinoma,- nusišypsojau, nors ji dar nebuvo įėjusi į vidų.

-Ak.. Kokia tu graži ir laiminga...

-Helen, ačiū tau.

-Pasiilgsiu tavęs, mergyt!,- apkabino ir suspaudė mane.

-Na Helen, juk susiskambinsim, siūsiu tau nuotraukas ir nepamiršk blog‘o, ten galėsi paskaityti naujausias naujienas,- atsitraukiau ir pažvelgiau jai į akis.

Viskas paruošta!

 Ji atrodė labai susirūpinusi. Kažkoks keistas žvilgsnis jos akyse tvyravo. Mačiau, kaip akyse jai ėmė kauptis ašaros ir viena nuriedėjo skruostu.

-Helen.. Man viskas bus gerai, pažadu,- pajėmiau ją už rankos.

-Nepamiršk dovanų!,- sušuko ji ir atsistojusi nuo lovos ėjo link durų,- dabar laikas miegoti, ryt anksti keltis, lėktuvas iškrenda anksti, o tu nenori pavėluoti. Nusiuntė man oro bučinį ir uždarė duris.

-Aš atskrendu Amerika!!!,- sušukau ir nukritau ant lovos. Pasiemiau kompiuterį ir ėmiausi paskutinio Floridoje blog‘o įrašo. Išsiliejau kaip niekada. Tada ėmiausi blog‘o išvaizdos keitimo. Viską pakeičiau, amerikietiškos vėliavos fonas puikiai tiko prie busimų įrašų. Galvoje sukėsi įvairiausios mintys, kaip man ten seksis. Tada vėl atsidariau blog‘ą. Komentaruose merginos ir visi kiti linkėjo man sėkmės. Laikas twitter‘iui. Blog‘as klesti nėra ko bijoti, tiek žmonių seka ir skaito mano įrašus. 100,000 skaitytojų. Rojus.

9DALIS.

-Helen, jis pasikeiė,- lėtai pasakiau.

Prekybos centras į kurį atvažiuodavau su tėvais buvo visai kitos. Dideli veidrodiniai langai, daug vėžimėliu prekėms vežti, begalės žmonių... O seniau žmonės buvo visi savi. Būdama maža, visus pažinodavau.

-Na.. Tu užaugai – užaugo ir jis.

-Jis tikrai užaugo..,- akimis apžiūrėjau visą prekybos centrą ir pradėjau judėti į priekį.

***

-Dvi valandos prekybos centre! Tu pakvaišusi Helen!,- juokdamasi pasakiau.

-Ne... tai tu pakvaišusi, vieną suknelę rinkaisi tiek laiko..

-Vieną suknelę? Tu nupirkai man krūvą naujų rūbų, kur aš juos visus sudėsiu?,- vis dar juokiausi, bet sakinio gale nustačiau rimtą veidą ir pakėliau visus maišus į viršų, kad Helen pamatytu.

-Na.. Senus rūbus išmesime, o naujuosius galėsi dėtis kur tik rasi vietos,- atidariusi mašinos dureles mirktelėjo man akį,- lipk į mašina.

Namuose iškart lipau aukštyn į savo kambarį pradėti tvarkytis spintos.

-Dieve, padėk man...

-Tiesiog trauk tuos rūbus iš spintos..,- už nugaros man pasakė Helen.

Ėmiausi darbo ir po pusvalandžio spinta buvo visiškai tuščia. Jua buvau pasiruošusi visus naujus rūbus dėti į spintą, bet į kambarį atėjo Helen.

-Helen, išgąsdinai mane.

-Atsiprašau, bet tu stovi ir žiūri į spintą, manau laikas imtis darbo ir susidėti rūbus į spintą, juk visą laik jie negali mėtytis ant žemės tarp maišų...

-Baigta!,- atsidusau ir atisėdau ant lovos.

8DALIS.

**po mėnesio**

-Pagaliau, tavo svoris pakilo ir dabar gali gyventi normalų gyvenimą. Dėkoti už tai turėtum Helen, be jos tau nebūtu pavyke.

  Atsisukau į Helen. Akyse matėsi ašaros ir džaigsmas. Išėjus iš daktaro kabineto, stipriai apkabinau Helen ir jai padėkojau.

-Ačiū tau Helen. Jeigu ne tu, dabar negalėčiau čia stovėti. Nežinau kaip tau atsidėkosiu.

-Ak, kvailute, juk žinai, kad nebučiau tau leidus manęs palikti..,- ji paleido mane ir vėl ėmė vesti už rankos.

-Kur mane vedi?

-Kadangi dabar vėl gyveni normalų gyvenimą, o visi tavo seni rūbai tau nebetinka, tau reikia naujos aprangos.

-Tu juokauji? Ar pameni kiek aš turėjau rūbu, esu tikra, kad keletas man tikrai tinka ir..,- buvau nutraukta, net nespėjus pabaigti sakinio.

-Ir tau tikrai reikia naujų rūbų.

-Helen, tu nesveika!

-Ir nesveikai tave myliu!

  Mašinoje ji garsiai paleido muziką. Dainavome kartu. Kelias lyg miesto buvo ilgas tad teko ilgai važiuoti.

-Merginos, ar žinote kokia sekanti daina?,- sušuko laidos vedėjas.

-Taip!!,- abi choru sušukome su Helen, nors neturėjome višiko supratimo kokia daina bus ir apie ką jis šneka.

-Tad pasiruoškite, su jumis skamba One Direction, What Makes You Beautiful!

  Pirmieji dainos akordai nuskambėjo ir pilve pajutau sraidančius drugelius. Po beveik dviejų mėnesių tiek blogo, pagaliau vėl galių sakyti,kad gyvenu pilnavertį gyvenimą. Vėl galiu jaustis laiminga ir nebijoti dėl nieko.

„Don‘t need makeup to cover up, be in the way that you are is enough“ Atsidariau mašinos veidrodėli ir pažėjau sau į akis. Jaučiausi keistai, vien pagalvojus, kad už mėnesio jau kartu su jais galėsi šia eilute padainuoti ir juos apkabinti...

-Ir pabučiuoti!,-garsiai sušukau.

-ką pabučiuoti?,-atsisukusi į mane Helen kaistu balso tonu paklausė.

-Ammm.. Na.. Šūdas, kokia aš kvaila, niekada nemoku tyliai svajoti.,- išraudau, uždariau veidrodėlį ir tyliai sėdėdama klausiau dainos.

-Mes čia!!!

Atidariau mašinos dureles ir išsižiojau...

7DALIS.

Visgi teko atsisėsti prie stalo. Nes Helen neleido man išeiti tol kol nepavalgysiu.

-Bet Helen... Po to vis tiek..

-Kas po to? Aš neliepiu tau visko suvalgyti. Turi dar du mėnesius priaugti svorio, tad viska gali daryti po truputi. Šendien pirmi normalus tavo pietus, tad šito aš taip nepaliksiu, esi man per daug svarbi,- mostelėjo man ranka atsisėsti prie stalo,- štai tavo pietus. Pradėsi nuo daržovių o po to prieisime prie mėsos.

Ji taip manimi rūpinasi. Na aišku ji pilnametė, o aš ne. Tad gaunasi juk ji vis dar mane globoja. Busiu „laisva“ tik tada kai man sukaks aštuoniolika. Taigi ji man kaip mama, tad turiu jos klausyti.

Vien pažiūrėjus į maistą man darosi negera, o dabar aš ji turiu netgi valgyti. Norit nesusirgti anoreksija turiu likti stipri ir imti valgyti, bet esu per daug „silpna“, kad galėčiau save priversti valgyti. Bet vien pasižiūrėjus i Helen mano sąžinė verčia mane valgyti.

-Mmm, skanu!,- meluodama sunkiai kramčiau kasnį.

-Na taip..Jeigu tau būtu skanu, lėkštė turėtu būti tuščia.

-Ne. Tikrai labai skanu,- nurijau kąsnį ir valgiau toliau,- tikrai labai skanu, tik gaila, kad po to mane supykins...

-Taip nebus. Ir be to kramtyk užčiaupta burna, nemandagu.

-Atsiprašau.

Po gero pusvalandžio mano lėkštė buvo tuščia, o pilvas išsipūtęs.

-Keista..Manęs vis dar nepykina, Helen.

-Juk sakiau, viskas bus gerai, tau tik reikia sujimti save į rankas ir viskas bus puiku.

-Per vėlu,- susijėmusi ir burnos išbėgau iš virtuės.

6DALIS.

-Gabriela. Nori eiti į susitikimą taip atrodanti?,-mirktėlėjo akį.

-Apie kokį susitikimą kalbi?,-drebančiu balsu paklausiau ir atsisėdau ant kėdės.

-Dabar įsikibk ir įdėmiai klausyk.

-Greičiau,-ėmiau nekantrauti,-greičiau, greičiau, nagi!

-Tai va...,- tęsė ji,- pameni, konkursą? Na tai...

Ji tikriausiai specialiai mane erzino. Ėmiau nerimauti. Delnai ėmė drėkti ir akyse ėmė dvejintis. Vėl pasijutau labai blogai.

***

-Gabriela?

-Helen? Kas nutiko?

-Tu nualpai.. aš atsiprašau, neturėjau visko tai sugadinti. Reikėjo tau pasakyti ir tiek...

-Tęsk, aš jaučiuosi geriau. Tik šįkart be jokiu užtęsimų. Helen tik nebandyk man meluoti..

-Taigi pirma ką noriu pasakyti, pameni konkursą kur užsiregistravom?

-Puikiai, lyg viskas būtu pradėta šiandien.,-nusijuokiau ir klausiausi toliau.

-Na.. visgi gavau skambuti. Laimėjai susitikimą su vaikinais.,- šyptelėjo man ir apkabino,- džiaugiuosi už tave. Pagaliau pasaulis tau nori gero.

-Helen, o kaip tu?,- sunerimau ir atsitraukiau norėdama pažėti jai į akis.

-Viskas gerai, ten užsirašiau tik dėl to, kad tau nereikėtu vienai. Maniau tau reikės palaikimo ir be to viskas buvo tada. Aš pradėjau naują gyvenimą.

-Taip negalima, duok man jų numerį, susitarsiu ir tu eisi su manimi,- pajėmiau mobilujį ir ėmiau ieškoti numerio.

-Nereikia, viskas gerai. Aš ten iš tikro net nelabai noriu. Viskas iš naujo Gabriela. Atleisk, bet aš viską pamiršau.,- pajima iš mano rankį telefoną ir atsistoja nuo kedės,- na o dabar laikas pietums.

-Aš nealkana,- priešinausi.

-O man neidomu. Gabriela, jei nori gerai atrodyti per susitikimą turi pradėti valgyti. Tau netiks nei viena suknelė. Tu per plona,- šaipėsi.

-O man nereikia suknelių,- ėmiau gintis, kad netektų valgyti.

-Žinai ką? Vis tiek pavalgyti turėsi, nesvarbu eisi ten su suknele ar nuoga

5DALIS.

-Gabriela.Tu nesupranti...

-Tiksliai... Iš kur žinai? Aš tikrai nesuprantu, išvis kodėl gadinu viską? Viską.. Matau, kad Dievas nenori,kad man sektusi, bet aš lieku ir nesitraukiu. Senai turėjau palikti šitą mešlą...

-Gabriela!,- sušuko,- kada nustosi? Baik elgtis lyg tu būtum ją nužudžiusi, man pabodo viskas ką tu sakai apie tai, kokia tu esi kalta dėl visko, supranti? Esi man per daug brangi, kad tave prarasčiau, tad nustok save kaltint ir gryžk į normalias savo gyvenimo dienas!,- supylusi viską man į akis, ji atsistojo ir ištiesė man ranką,- dabar. Dabar laikas tau pamatyt kaip atrodai, galbūt tada suprasi kodėl aš ant tavęs šaukiu, nes tu niekada manęs nesiklausai.

Atsistojau ir nuėjau vedama į vonią. Veidrodyje pamačiau baidyklę. Veidas buvo išbalęs o akys lyg netekusios spalvos. Atrodžiau siaubingai.
-Na dabar.. Galėčiau be jokio makiažo vaidinti siaubo filme,- bandžiau juokauti.

-Gabriela, negi nesupranti? Tau kiekvieną dieną krenta svoris? Tu nori mane palikti, kaip paliko ji?,- ji vėl plūdo ant manęs.

-Helen aš niekada tavęs nepaliksiu. Per visus tuos nelemtus 17 metų kol buvome kartu, tu man tiek gero padarei, kol aš tau už viską neatsilyginsiu neišeisiu iš šito velnio pamesto pasaulio niekada.

Ji nusišypsojo ir vėl ėmė mane kažkur tempti.

-Virtuvė.. Tu genijus Helen, juk žinai, kad aš nealkana.
-Juk žinai, kad man nerupi, kol neatgausi savo normalios formos, tol nesusitiksi su juo.

-Su kuo?,- nustebau.

-Tavo numylėtiniu, žaliaakiu garbaniumi, kvailute.

-Ar aš kažko nežinau?,- ėmiau domėtis.

-Viska sužinosi, kai pradėsi valgyti,- šaipėsi.

-Ahh!Tu specialiai mane kankini, taip??,- ėmiau vaidinti supykusia,- taip nesąžininga!

4DALIS.

-Kada? Kada ji išėjo?,-tyliai paklausiau.
-Naktį. Išgirdau kaip ji ėmė mane šaukti. Nubėgusi pamačiau, kad jai visai blogai. Iškviečiau greitąją, bet jie nespėjo.
-Ak..Helen.. Nežianu ką tau pasakyti, aš žinau kaip tu jautiesi ir žinau,kad jokie paguodos žodžiai nepadės..
-Viskas ką dabar turiu tai tu..,-ji mane apsikabino.

Palūžau ir aš. Negana,kad netekau tėvų, iš manęs atimė ir tetą Anną.

-Šūdas. Ką aš padariau,kad esu taip baudžiama?!,- nuverčiau kėdę ir suklupau ant žemės.

Po to kas nutiko, viskas pasikeitė. Kelias savaites nebesekiau Harrio ir kitų naujienų. Nežinojau kur dėtis. Jaučiausi labai kalta. Nustojau valgyti. Helen bandė mane „pastatyti“ ant kojų, bet viską ką galėjau daryti tai buvo sėdėti ant žamės prie lovos apsikabinus Annos nuotrauką ir verkti. Jokia žmogaus paguoda žodžiais manes neprivertė jaustis geriau. Helen man sakydavo,kad viskas praėjo,kad turiu suimti save į rankas ir pradėti gyventi iš naujo, bet kiekvieną kart kai bandydavau „stotis“ vėl sklupdavau.

Praėjus dar kelioms savaitėms, mano sveikata visai pablogėjo. Mane ėmė pykinti kas penkias minutes. Daktarai sakė man daug valgyti, bet viskas ką suvalgydavau būdavo išvemta. Diagnožės vis prastėjo. Po kiek laiko ėmiau ne tik negaluoti, bet ir svoris ėmė kristi. Buvau per prievartą verčiama valgyti.

-Na, mergyt.. Turi pradėti valgyti,- įkalbinėjo Helen.
-Aš nealkana,- atsisukau.
-Baik..

-Senai viską baigiau.
-Turiu omenyje, nustok žėti į mane tokiu tuščiu žvilgsniu. Gąsdini mane, Gabriela.
-O kokiu daugiau žvigsniu daugiau galiu žiūrėti, jeigu mano gyvenimas neteko prasmės prie kelias savaites...
-Gabriela. Tu nesupranti..

3DALIS.

-Mergaitės, pietus ant stalo,- užkimusiu balsu sušuko Ann.

Nulipome žemyn laiptais. Ann sedėjo ant sofos ir žiūrėjo televizorių.
-Nevalgysi?,- paklausiau.
-Ne. Aš nealkana..,- liūdnai ištarė Ann.

Aš to taip nepaliksiu. Ji man per daug svarbi, kad leisčiau jai trumpinti savo gyvenimą.
-Pameni ką sakė daktarai? Tau reikia valgyti..,-piktai pasakiau.
-Aš tikrai nealkana,-atisuko.
-Dabar jau alkana,-paprieštaravau.
-Elgies kaip maža mergaitė,-bandė paslėpti savo nuovargį Ann.
-Kas? Aš?? Neeeee,- numojau ranka,- na o dabar skanaus!

Pradėjau imtis galutinių priemonių. Ji atrodė labai pavargusi. Nieko nevalgiau. Sėdėjau ir žiūrėjau ar ji pavalgė.

-O dabar laikos miegoti,- padaviau jai ranką.
-Gabriela, kas yra? Juk neatrodau ir nesijaučiu taip blogai..
-Ann, baik krėsti juokus. Keliesi 5 valandą ryto, o eini miegoti labai vėlai. Tai negerai. Mums liepi eiti miegoti anksti ir pati vargsti namų ruošoje, gal pakanka?

Ji visada mus su Helen nuvarydavo meigot labai anksti ir tada imdavosi visų namu ruošos darbų. Kiekvieną rytą ji  anksti keldavosi  vien dėl to, kad ji dirbo.. Pinigų trųko, Helen, metė mokslus. Viskas griuvo ir dužo į šipulius kai sužinojome diagnozę. Nuvedus Anna į lovą prasidėjo mano valanda. Ėmiausia darbo. Helen į mane žėjo lyg į išprotėjusią, sukiausi su šluota ir dulkių šluoste po kambarius kaip vijurkas. Viska pabaigus nukritau ant sofos pailsėti. Užmigau.

Rytas. Mane prikėlė Helen verksmas.

-Helen? Kas buvo?,- sušukau ir nuvirtau nuo sofos.
-Ji mus paliko...,- sukukčiojo ji.
-Kaaa?,- nusileidau ant kelių ir trenkiau kumsčiu į žemę.
-Jos nebera, Gabriela. Viskas baigta, nebeturiu jos.,- šaukė Helen.

Ji buvo sužlugdyta. Su pižama ir susivėlusiais plaukais ji sėdėjo prie stalo kaktą pasirėmusi ranka, prieš save pastačiusi tetos Ann nuotrauką.

2 DALIS.

Atisitojau nuo lovos ir spyriau iš kojos į duris:

-Užsikišk Helen, niekam neįdomi tave nuomonė, o ypač man.,-sušukau ir sukniubau ant žemės.

-Aš nepasitrauksiu iš čia tol kol tu neatrakinsi spynos ir neatversi šitų durų..

Nieko nesakiau, nes širdyje ėmė virti lava. Buvau tokia įniršusi ant visų, o labiausiai ant savęs, nes esu visiška liurbė. Dabar Helen man gyvenime neatleis už tai ką pasakiau. Helen yra jautrus  žmogus.. Ją lengva įžeisti, bet atleidžia ji sunkiai. Anna viską sužinos ir aš metams keliausiu į prieglaudą. Nevieną kartą stovėjau ant „bedugnės krašto“. Buvau prisivirusi košės ir Ann kelis kartus norėjo mane išsiusti į prieglaudą iš kur mane ji ir pasiimė. Ber Helen vis ją sustabdydavo. Ji tiek daug mane gero padarė, o aš jai taip.

Helen.

Atrakinau spyną, bet durų nedariau. Sedėjau atsirėmusi į jas ir „įbedusi“ galvą į kelius. Verkiau, nes nežinau kur toliau mano gyvenimas nusiris ir ką aš turėsiu daryti, be jų( Helen ir Ann)...

-Gal malonėtum atdaryti duris?,- švelniai paklausė Helen.

Atvėriau duris ir pasitraukusi toliau vėl susmigau į kelius sėdėdama ant žemės. Buvo per daug gėda pažvelgti Jai į akis.

-Ar tu ilgai, dar taip vaikiškai elgsies, Gabriela?,-atsisėdo prie manęs ir padėjo ranką ant peties.
-Helen, aš nemoku kitaip, esu visiška liurbė ir nevykėlė. Kiekvieną sekundę vis labiau griaunu savo gyvenimą,- vėl pravirkau.
-Gabriela, esi nebemaža. Tai nesvarbu, svarbiausia tai kad turėtum suprasti, Anna visada nebus šalia mūsų, juk žinai, kad kiekvieną dieną vėžys jai stiprėja, bet kada galime ją prarasti. Sujimk save į rankas.

Buvau įklimpusi taip gyliai. Brolis kažkuriame pasaulio gale klaidžioja. Aš pykstuosi su Helen, o teta Anna kiekvieną dieną po biški traukiasi... Turiu pagaliau suaugti ir gyventi realybe. Negaliu visą laiką savęs laikyti aukščiau už kitus.

-Helen. Aš atsiprašau. Man tavo nuomonė visada, visada buvo ir bus svarbi. Tiesiog...,-užtesiau sakinį ir Helen mane apkabino.
-Gabi... Visada busi ta maža mergaitė kuri pina man plaukus ir pasakoja, kaip linksmai praleidai dieną lauke. Niekada nepamiršk, kad esi ta, viena man iš svarbiausių. Be tavęs ir An.......Mamos, aš neturiu nieko.,- susigradino.

1DALIS.

Gabriela.

-Heleeeen!!!!

-Kas?

-Konkursas! Pagaliau atidarytas! Aš registruojuos, kaip tu nežinau...

-Aš?? Tu dar kažką sakai, priregistruok ir mane. Butinai.

~Gabriela Heither, 17, Florida.~

~Helen Oward, 18, Florida.~

-Nepamiršk telefono numerių, o jei visgi fortūną nusišypsos...,-pridūrė Helen.

-Baigta!,-atsisukau ir nusišypsojau.

-Kaip manai? Ar šįkart pavyks?

-Turi pavykti...,- trenkaiu ranką į stalą.

-Ramiau, mergyt...

-Nesuprasi to, aš noriu pamatyti Harry, noriu jį apkabinti!,-sušukau jai į veidą ir išėjau iš kambario.

Pykdavau ant jos, dėl to, kad ji nesupranta kaip man tai svarbu. Gal ji mane ir laikydavo išprotėjusia, bet buvau pakvaišusi dėl jo garbanų, šypsenos ir to gilaus balso... Visada jai pasakodavau ir pateikdavau šimtus priežasčių dėl ko man to reikia, bet ji visada mane ramindavo. Ji neslėpė to, kad jai jis patinka, todėl tai buvo dar viena priežastis man jos nekęsti, nepaisant to, kad ji man beveik kaip sesuo, nes užaugom kartu. Ann(taip vadinu tetą Anną) niekada neatleistu man už tai, kad nekenčiu jos dukros. Ji mane augino ir globojo kol mano brolis kažkur klaidžiojo po įvairias šalis nerasdamas sau vietos.

-Atidaryk duris Gabi!,- šaukė Helen.

-Ne..,- tyliai pasakiau. Man buvo nesvarbu ji išgirdo ar ne.

Galvoje vėl ėmė suktis mintys apie mamą ir tėtį. Kurie mane palaikydavo bet kada, nesvarbu ar tai tik bereikšmė svajonė ar tai kažkada išsipyldisiantis noras. Mintyse ėmiau save kaltinti, kodėl aš turėjau išgyventi... Dabar nereikėtu sukti galvos apie Harry ir nereikėtu registruotis į kvailus konkursus, kad laimėčiau pusvalandžio susitikimą su vaikinais. Nereikėtu, sėdėti čia savo kambaryje ir galvoti apie tai. Kodėl niekada nepasimokau iš savo klaidų.

Kiekvieną sušiktą minutę imu savęs vis labiau nekęsti... Aš visada viską sugadinų. Viską..

-Sakau atidaryk tas nelemtas duris, noriu pasikalbėti,- vis dar šaukė Helen.