42DALIS.

Matydama jį verkiant nesijaučiau labai gerai. Toks jausmas lyg kai esu šalia jam skaudu, bet dėl ko?? Jaučiaus taip kvailai.. Jis nuleidęs galvą pasirėmęs rankomis kaktą. O aš kaip kvailė kiloju ranką nes nežinau kaip pasielgti, ar apkabinti ar tik pridėti nelemtą ranką. Manau kas buvo tolėliau ir matė viską pagalvojo, kad esu visiška nevisprotė.. Žmogus verkia o aš nieko nedarau. Širdis plyšta per pus, o aš nieko nedarau. Taip noriu jį apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai ir jis pasveiks. Vėl dainuos, šoks ir linksminsis su jais. Na... O tada aš šalinsiuos, nes ir taip pakankamai blogo pridariau. Keliausiu namo ir gyvensiu tą patį nuobodų gyvenimą. Stebėsiu kaip auga Helen pilvukas ir lauksiu tos akimirkos kai ji sukūrus šeimą paliks mane ir išvyks gyventi kažkur kitur. O gal ir nepaliks.. Bet, namas nėra milžiniškas, tad...O aš myliu vaikus, tad manau jam prireiks daugiau nei vieno kambario.. Kaip sunku bus susitaikyti su tuo, kad negalėsiu jų daugiau matyti, nes esu gyva bėda. Kaip reikės jiems pasakyti, kad turiu išvykti?? Visada liksiu jam skolinga už tai ką jis dabar kenčia. Taip bemastydama visai pamiršau, kad sėdžiu prie Zayn, o jis verkia... Nagi Gabriela. Sukaupk jėgas ir nuramink jį. Kas tau?? Pasidariau visiška keistuolė... Giliai įkvėpiu....

-Zayn?

-Nagi Gabriela, ką badai apgauti???

-Apie ką šneki?,-pasimečiau ir tik tiek pasakiau.

-Žinau, kad darai taip nes jį myli..,-pakėlė akis.

-Myliu,-sustojau ir masčiau ką sakyti toliau,-kaip draugą..

-Meluoji,-ramiu balsu pasakė vis dar žėdamas man į akis.

-Kodėl turėčiau meluoti??,-„pakėliau“ balsą,-myliu tave, labai,-vėl padariau trumpą pauzę,-tu man padėjai ir esi man svarbus,-apkabinau.

-Bet jį myli labiau..,-suspaudė mane.

-Nagi..Baik,-glosčiau jam nugarą,-myliu tave ir jį. Abu esate man labai svarbūs..,-Raminau jį.

 Kai pajutau, kad jis nusiramino švelniai atsitraukiau ir kumštelėjau jam.

-Nagi pralinksmėk, viskas susitvarkys,-švelniai šyptelėjau.

-Pažadi?,-paklausė kaip mažas vaikas.

-Pažadu,-pasakiau užtikrintu balsu ir ištiesiau jam ranką.

-Kas??,-paklausė.

-Eime, noriu tau kai ką parodyti.

-Negalime..,-teisinosi.

-Greitai,-nusišypsojau.

 Atsistojome ir nuėjome link išėjimo. Atidariau duris. Lyja.. Visos fanės nesitraukia niekur. Plakatai šlapi, jos šlapios, bet jos nesitraukia. Tvora užtvertas kelias pilnas balų.

-Velnias..,-tryptelėjau koja.

-Nagi. Šok man ant nugaros, ir laikyk striukę virš galvos,-pasakė Zayn nusivilkdamas striukę.

 Fanės tiesiog pašėlo. Įsibėgėjau ir užšokau jam ant nugaros. Jis pasileido bėgti link mašinos kuri stovėjo aikštelės gale. Jaučiu kaip lietus plauna man veidą. Tada vėl jausmas. Tas nelemtas kritimo jausmas. Ir mes gulime baloje visi šlapi. Pradėjau garsiai juoktis. Bandžiau keltis bet negalėjau, nes Zayn ant manęs. Jo veidas per kelis milimetrus nuo manojo. Įtampa kyla. Šiek tiek pasikėliau ir pabučiavau jį. Aplink mus pradėjo blyksėti fotoaparatų blykstės. Lietus lyja, aš guliu ir bučiuojuos su Zayn. Tuo momentu galvoje ėmė suktis vaizdai. Kaip išvažiuoju iš namų, važiuoju su Helen mašinoje ir dainuoju ir paskutinis Helen mostelėjimas ranką. Atsimerkiu ir nustumiu Zayn nuo savęs. Greit atsistoju ir pradedu bėgti. Neatsisuku atgal. Susistabdau taksi ir visa šlapia važiuoju namo. Važiuoju ir žiūriu pro langą. Greitis toks didelis, net nespėju pamatyti kaip greit gryžtu namo. Greit išlipu iš taksi ir numetu kelis šlapius banknotus. Užtrenkiu dureles ir bėgu link namų. Nerakinu durų. Stoviu lietuje atsirėmusi į duris. Pradedu slystu žemyn ir atsisėdu ant žemės. Iš kišenės išsitraukiu Mamos ir tėčio nuotrauką. Prispaudžiu prie krutinės ir imu verkti. Nuleidžiu galvą ir sėdžiu. Aplink tamsu ir tylu. Girdžiu kaip lietus nusileidžia ir tykšta visur. Tuo momentu pajuntu, kad ant manęs nebelyja. Pakeliu galvą. Negaliu patikėti. Zayn... Greit atsistoju,nieko nesakydama atsirakinu duris ir įeinu į vidu. Atsiremiu į duris.

-Atsiprašau,-tyliau pasakau ir suklumpu atsirėmusi į duris.

41DALIS.

Ir palatą užlieja tyla. Suklumpu ant kelių. Prie manęs priklumpa ir Niall. Apsikabinu jį ir stipriai suspaudžiu. Jis ranka man glosto nugarą ir ramina. Verkiu, nes nežinau kas bus toliau. Aš dėl visko kalta ir niekuo negaliu padėti. Galiu tik sėdėti šalia jo ir klausyti kaip jis kovoja dėl savo gyvybės. Galiu pajimti jį už rankos ir laikyti. Taip norėčiau jam padėti, bet negaliu. Negaliu padaryti nieko. Esu bejėgė. Visiškai nereikalinga. Taip norėčiau žinoti kas jam, bet nežinau. Niekas nieko nesako.. O aš noriu žinoti. Noriu, kad jam viska būtu gerai. Noriu, kad jis man šypsotusi. Kad mane apkabintu. Noriu tiek daug, bet nieko neturiu.

-Nagi Gabriela, nusiramink,-vis dar švelniai guodė mane Niall.

Nieko nesakiau tik verkiau. Girdėjau kaip toli koridoriaus gale sklinda garsai. Norėjau stotis ir eiti. Pas jį. Padėti jam, bet nėra jėgu. Viskas ką galiu daryti tai verkti.

  Garsai nutyla ir aš sustingstu. Į palatą įeina Zayn.

-Gabriela?

 Nieko nesakau. Žiūriu į vieną tašką ir nejudu. Niall atsistoja ir jo vietoje atsiranda Zayn. Jaučiu kaip jis švelniai ranką nuvalo man ašaras ir prisitraukia savęs arčiau. Vėl imu verkti ir prisiglaudžiu dar arčiau. Jis švelniai glosto man plaukus.

-Kas jam?,-tyliai pasakau.

-Jam reiks perpilti kraują...

-Kas donoras??,-pasiterauju.

-Jo nėra,-drebančiu balsu pasako,-mes nerandame donoro...

-Laikas.,-pasakiau ir atsitraukiu,-laikas man padėti jam.

-Gabriela tu negali, juk...

 Delnu uždengiu jo burną ir neleidžiu jam toliau šnekėti.

-Štai. Dabar atpirksiu savo kaltę.,-pasakiau ir atsistojau,-nepaliksiu jo vieno.

-Gabriela, tu nežinai ar tavo kraujas tiks...,-atsitojęs pasakė.

-Sužinosime,-pajėmiau jo ranką,-dabar.

-Gabriela, prieš išeinant,-sustabdė mane,-noriu pasakyt, kad mes žinojome.

-Ką???,-nesupratau ką jis nori man pasakyti.

-Mes žinojome kas yra Harriui.

-Sakyk. Greičiau!!,-prašiau.

-Jis vartojo neaiškią medžiagą kuri sunkiai užkrėtė jam kraują,-tesė,-todėl jam reiks perpilti kraują. Jeigu nerasime donoro, gali būti, kad jis pasitrauks...

-Jis nepasitrauks... Aš žinau. Tikiu. Jaučiu,-suspaudžiau jam ranką,-pasakyk, kad jis nepaliks manęs.

-Tikiuosi, Gabriela. Labai tikiuosi,-apkabino.

-Aš žinau...,-tyliai pasakiau ir atsitraukiau.

 Judėjome link daktaro kabineto. Kabineto durys artėjo ir aš vis stipriau spaudžiau Zayn ranką. Užėjome į kabinetą ir daktaras nusišypsojo. Kas čia linksmo??? Nė neketinau šyptelti jam atgal. 

-Noriu būti donorė,-rimtu balso tonu pasakiau.

-Kokia jūsų kraujo grupė?,-paklausė.

-Nežinau kokia mano nelemta kraujo grupė noriu būti donorė. Po velniu!!!,-ėmiau šaukti.

-Gabriela..,-tyliai pasake Zayn,-jeigu tavo kraujo grupė netinka, donore būti negali.

-Po velniu!! Tada ištirkite mane!!,-vis dar šaukiau.

 Daktaras atsistojos iš savo kėdės ir atėjo artyn manes. Mostelėjo ranką į duris kurios buvo šiek tiek pravertos. Atsistojau. Jis atvėrė duris ir įleido mane. Atsisėdau į kėdę ir padėjau ranką ant stalo. Daktas pajimė kraujo ir užpyldė kažkokius dokumentus. Kai buvau laisva greit nuskubėjau pas visus, kurie laukė manes koridoriuje.

-aš būsiu donorė!,-sušukau ir visi atsisuko į mane.

-ak brangute!!,-apkabino mane ir pravirko Harrio mama,-tu esi angelas.

-Viskas įvyks ryt. Jam bus perpiltas kraujas ir jis pasveiks. Pažadu,-bandžiau nuraminti ją.

 Padėjau galvą jai ant peties. Ir pastebėjau, kad Zayn sėdi vienas.

-Atsiprašau..,-tyliai pasakiau ir atsitraukiau.

 Tyliai ėjau link jo.

-Ar viskas gerai?,-pasiteravau.

Jis pakėlė galvą ir jo akyse pamačiau ašaras. Stipriai jį apkabinau. Jis verkia. Kodėl??

40DALIS.

Nesu tikra ar galėčiau gyventi be jo palaikimo ypač šiuo momentu. Jis man daug padeda ir man tai daug reiškia.

-Zayn?,-tyliai pasakiau,-apie ką mastei?

-Apie nieką,-nuledo galvą,-tiesiog...

-Tiesiog?,-pyktai paklausiau.

-Tiesiog man nejauku. Nežinau, keista, kad pirmą kart aš nežinau ką pasakyti...

-Viskas gerai. Tai man turėtu būti nejauku po to kai vakar mane parsivežei namo girtą..,-nuraudau.

-Girtumas nėra nenormalu, tiesiog daug žmonių tai daro,-aiškino.

-bet tai nėra gerai.. juk aš niekada nevartojau alchoholio. Tai pirmas kartas kai gėriau..

 Jis pakėlė akis ir į mane pažėjo žvilgnsių lyg norėtu pasakyti : “ką!?“

 Kaip visada nuraudau ir pajėmus puodelį patraukiau į svetainę. Patogiai įsitaisiau ant sofos ir ijungiau televizorių. Paskui mane atsekė ir Zayn. Jis sėdėjo ant fotelio.

-Zayn?,-nutraukiau tyla.

- Taip?

-Ar jūs tikrai nežinot kas jam?,-drebančiu balsu paklausiau.

 Jis atsisukė į mane ir padėjo puodelį ant stalo.

-aš atsiprašau.. jeigu žinočiau, aš pasakyčiau, nors man ir neleistu.,-nuleido žvilgsnį.

***ZAYN***

Pasakiau tai ir jaučiau kaip širdyje atsiranda  keistas jausmas. Nuleidau žvilgsnį ir pasiemiau kavos puodelį. Keista, nes po tų žodžių ji visiškai nutilo. Sėdėjome kraupioje tyloje ir gėrėme kavą. Kartas nuo karto vis pažėdavau į ją. Ilgi pavelti plaukai dengė jos veidą iš šono. Vien pagalvojus apie bučinį odą pašiurpdavo. Kiekvieną nelemtą akimirką man darėsi vis labiau jos gaila. Taip norėčiau jai pasakyti, kas Harriui, bet jeigu vaikinai sužinotu, kad tai aš išdaviau atleidimo negaučiau. Kvaila slėpti tai nuo jos. Ji taip stengėsi jį surasti. Ir surado, juk jei ne ji, nežinau ar butumėm jį besutikę. Jis sunkios būklės ir man skaudu žinoti kaip kenčia Gabriela. Ji žino tik tai, kad jis neatmerkia savo akių jau tiek laiko.

 Pažvelgiau į kavos puodelio dugną. Tuščia. Kūnas sušilo. Ir dabar man laikas važiuoti.

-Man laikas...-tyliai pasakau.

-Kur? ,-pasiteirauja Gabriela.

-Į ligoninę.

 Atsistoju ir einu link virtuvės. Padedu puodelį ant stalo ir nuo kėdės pasiimu švarkelį. Atsisuku apsikabinimui. Jos akyse ašaros. Kai matau kai ji verkia man širdis plyšta per pus. Stipriai ją apkabinu ir pakšteliu į kaktą. Šiek tiek atsitraukiu, bet jos nepaleisdamas pažvelgiu jai į akis. Nubraukiu ašaras ir vėl priglaudžiu ją prie savęs.

-Zayn..,-verkianti pasakė.

-Taip?

-Jeigu jis pabus, prašau paskambink man.,-paprašė.

-Butinai.

Jaučiau kaip jos rankos suspaudžia mano pečius ir ji sunkiai atsidūsta. Švelniai pasitraukiu. Kartu lėtu žingsniu einame link durų. Atvėrus duris pažvelgiu į mašiną kuri manęs laukia lauke. Švelniai man nusišypsojusi mosteli man ranka, kai sustoju prie mašinos durelių. Pasitaisiusi plaukus ji uždaro duris ir mašina pajuda. Važiuoju ir tyliu. Žvelgiu pro langą.

-LIGONINĖJE-

***LIAM***

-Vaikinai manau mes turime jai pasakyti..,-nutraukiau tylą.

-Liam, žinau, kad jis jai svarbus, bet...,-įsiterpė Harrio mama.

-Ji jaudinasi,-išgirdau Zayn balsą už nugaros.

-Kur buvai tu vyruti?,-pasiteiravo Louis.

-Pas Gabrielą. Ir nemanau, kad ji ilgiau ištvers ir mes ilgai neužlaikysime paslapties.-aiškino.

-Šiandien. Šiandien, mes jai pasakysim. O dabar einu pas Harrį.,- atsistojau ir švelniai ranka perbraukiau Harrio mamai per nugarą,-laikykitės.

 Palatoje tylu. Tik jo kvėpavimas. Jausmas lyg eičiau ugnimi. Kai matau jį tokį pasaulis slenda iš po kojų. Tylą nutraukė beldimas į duris.

-Gabriela?-,nestebau.

-Netrugdau?,-įėjo vidun.

Jos veide pasirodė ašaros. Ji lėtai ėjo į priekį. Kuo arčiau, tuo daugiau ašarų ir skausmo jos akyse buvo galima matyti.

-Dieve...,-pridengė burną ranka,-ką aš padariau.

-Ne tu tai padarei, Gabriela,- stipriai ją apkabinau,- ne tu...

- Kodėl? Kodėl būtent jam?,-tyliai šnekėjo,- aš.. aš esu baisiausia kas jam nutiko.

-Ne. Gabriela, baik taip šnekėti. Viskas bus gerai,-paleidau ją,-reikia tikėti.

 -Aš negaliu Liam. Matyti jį tokį man per sunku.

Nežinojau ką sakyti, tiesiog atsistojau ir išėjau. Tai pirmas kartas kada ji matė jį tokį. Palikau juos vienus. Žinojau, kad tai bus į naudą.

***GABRIELA***

-Nagi Harri. Nepalik manęs,-sakiau jam,- atmerk akis ir pasakyk man, kad tu čia. Su manimi.

Gailėjausi dėl visko. Matydama jį tokį jaučiau, kad nebeturiu nieko. Pamiršau viską. Rodos aplink nėra nieko. Tik jis ir aš. Užmerktos jo akys ir sunkus kvėpavimas mane žudė iš vidaus. Garsiai pipsintis aparatas kuris palaikė jo širdies darbą mane trigdė dar labiau. Sujimiau jo ranką. Ji šalta.. Jaučiau kaip sūri ašara nurieda mano skruostu ir nukrenta tiesiai jam ant delno.

-Aš atsiprašau. Labai atsiprašau...

 Priglaudžiau veidą prie jo rankos. Verkiau. Verkiau kaip niekada neverkiau. Girdėjau kaip jis sunkiai ir lėtai kvėpuoja. Nežinojau kaip elgtis toliau. Ką daryti ir ką galvoti.

***

-Gabriela kelkis, tu negali būti čia!!,-išgirdau kažką man šaukiant.

Pakėliau akis aukštyn. Ten Niall. Pažvelgiau į Harrį. Sunkiai mačiau kas jam, bet palata buvo pilna daktarų ir seselių. Garsūs šuksniai ir aš jaučiu kaip Harrio lova pajuda. Aš lieku stovėti. Tik aš ir Niall. Pulkas daktarų ir iš paskos Harrio mama, pajuda tolyn koridoriumi. Ir palatą užlieja tyla.