17DALIS.

Nesupratau. Galbūt jis nemokėjo skaityt..Greit palikau atsakymą.

Aš: Neapsimesk taip lyg nieko nebūtu atsitikę. Apsukai man galvą. Sulaukei dėmesio.. Ir kas? Paliksiu tavo švarką netoli tavo kambario. Jeigu tau jo dar reikia pasiimsi. Viso.

Paspaudžiau siusti mygtuką ir pažvelgiau pro langą. Vaizdas nuostabus. Pro debesis po truputi ėmė matytis žemė.. Atsistojau nuo kėdės ir ėmiau eiti.

-Kur eini?,- mane sustabdė Džesika.

-Tiesiog atiduosiu tą nelemtą švarką...

-Bet šįkart be bučinių, sutarta?

-Viskas bus gerai, šyptelėjau.

Nors po šypsena, buvau labai pykta vis tiek nenorėjau jai to sakyti.. Kokią teisę ji turi kontroliuoti kiekvieną mano judėsį?

 Atsistojau ties durimis. Nusivilkau švarka ir pakabinau ant rankenos. Dieve... viskas taip kvaila. Prižadėjau Helen, kad neįsivelsiu į jokius negerus reikalus, bet aš kitaip nesugebu..

 Gryžau į savo vietą. Ramu. Tas pats balsas vėl liepė prisisėgti diržus. Leidimasis nebuvo toks malonus kaip kilimas.

-Viskas, mes čia..,-atsisukau į Džesiką ir nusišypsojau.

-Taip.. truputi gaila, kad dabar mūsų keliai išsiskirs,- nuleido akis.

-O gal ir ne,-bandžiau pralinksminti,- tiesiog duok man savo numerį.

  Ištiesiau ranką ir padaviau jai rašiklį. Man prireiks paramos jei vėl blogai. Išlipome iš lėktuvo. Oras nuostabus. Pasiemėme lagaminus, aš pradėjau judėti link autobusu stoties, nes reikėjo nusigauti. Išsikviečiau taksi. Iškart parašiau žinute Helen, kad aš vietoje ir man viskas gerai, nors nebuvo labai gerai. Sėdejau autobuse su dviem lagaminais. Kvaila... Kodėl negalėjau nuvažiuoti i viešbučio su taksi..