41DALIS.

Ir palatą užlieja tyla. Suklumpu ant kelių. Prie manęs priklumpa ir Niall. Apsikabinu jį ir stipriai suspaudžiu. Jis ranka man glosto nugarą ir ramina. Verkiu, nes nežinau kas bus toliau. Aš dėl visko kalta ir niekuo negaliu padėti. Galiu tik sėdėti šalia jo ir klausyti kaip jis kovoja dėl savo gyvybės. Galiu pajimti jį už rankos ir laikyti. Taip norėčiau jam padėti, bet negaliu. Negaliu padaryti nieko. Esu bejėgė. Visiškai nereikalinga. Taip norėčiau žinoti kas jam, bet nežinau. Niekas nieko nesako.. O aš noriu žinoti. Noriu, kad jam viska būtu gerai. Noriu, kad jis man šypsotusi. Kad mane apkabintu. Noriu tiek daug, bet nieko neturiu.

-Nagi Gabriela, nusiramink,-vis dar švelniai guodė mane Niall.

Nieko nesakiau tik verkiau. Girdėjau kaip toli koridoriaus gale sklinda garsai. Norėjau stotis ir eiti. Pas jį. Padėti jam, bet nėra jėgu. Viskas ką galiu daryti tai verkti.

  Garsai nutyla ir aš sustingstu. Į palatą įeina Zayn.

-Gabriela?

 Nieko nesakau. Žiūriu į vieną tašką ir nejudu. Niall atsistoja ir jo vietoje atsiranda Zayn. Jaučiu kaip jis švelniai ranką nuvalo man ašaras ir prisitraukia savęs arčiau. Vėl imu verkti ir prisiglaudžiu dar arčiau. Jis švelniai glosto man plaukus.

-Kas jam?,-tyliai pasakau.

-Jam reiks perpilti kraują...

-Kas donoras??,-pasiterauju.

-Jo nėra,-drebančiu balsu pasako,-mes nerandame donoro...

-Laikas.,-pasakiau ir atsitraukiu,-laikas man padėti jam.

-Gabriela tu negali, juk...

 Delnu uždengiu jo burną ir neleidžiu jam toliau šnekėti.

-Štai. Dabar atpirksiu savo kaltę.,-pasakiau ir atsistojau,-nepaliksiu jo vieno.

-Gabriela, tu nežinai ar tavo kraujas tiks...,-atsitojęs pasakė.

-Sužinosime,-pajėmiau jo ranką,-dabar.

-Gabriela, prieš išeinant,-sustabdė mane,-noriu pasakyt, kad mes žinojome.

-Ką???,-nesupratau ką jis nori man pasakyti.

-Mes žinojome kas yra Harriui.

-Sakyk. Greičiau!!,-prašiau.

-Jis vartojo neaiškią medžiagą kuri sunkiai užkrėtė jam kraują,-tesė,-todėl jam reiks perpilti kraują. Jeigu nerasime donoro, gali būti, kad jis pasitrauks...

-Jis nepasitrauks... Aš žinau. Tikiu. Jaučiu,-suspaudžiau jam ranką,-pasakyk, kad jis nepaliks manęs.

-Tikiuosi, Gabriela. Labai tikiuosi,-apkabino.

-Aš žinau...,-tyliai pasakiau ir atsitraukiau.

 Judėjome link daktaro kabineto. Kabineto durys artėjo ir aš vis stipriau spaudžiau Zayn ranką. Užėjome į kabinetą ir daktaras nusišypsojo. Kas čia linksmo??? Nė neketinau šyptelti jam atgal. 

-Noriu būti donorė,-rimtu balso tonu pasakiau.

-Kokia jūsų kraujo grupė?,-paklausė.

-Nežinau kokia mano nelemta kraujo grupė noriu būti donorė. Po velniu!!!,-ėmiau šaukti.

-Gabriela..,-tyliai pasake Zayn,-jeigu tavo kraujo grupė netinka, donore būti negali.

-Po velniu!! Tada ištirkite mane!!,-vis dar šaukiau.

 Daktaras atsistojos iš savo kėdės ir atėjo artyn manes. Mostelėjo ranką į duris kurios buvo šiek tiek pravertos. Atsistojau. Jis atvėrė duris ir įleido mane. Atsisėdau į kėdę ir padėjau ranką ant stalo. Daktas pajimė kraujo ir užpyldė kažkokius dokumentus. Kai buvau laisva greit nuskubėjau pas visus, kurie laukė manes koridoriuje.

-aš būsiu donorė!,-sušukau ir visi atsisuko į mane.

-ak brangute!!,-apkabino mane ir pravirko Harrio mama,-tu esi angelas.

-Viskas įvyks ryt. Jam bus perpiltas kraujas ir jis pasveiks. Pažadu,-bandžiau nuraminti ją.

 Padėjau galvą jai ant peties. Ir pastebėjau, kad Zayn sėdi vienas.

-Atsiprašau..,-tyliai pasakiau ir atsitraukiau.

 Tyliai ėjau link jo.

-Ar viskas gerai?,-pasiteravau.

Jis pakėlė galvą ir jo akyse pamačiau ašaras. Stipriai jį apkabinau. Jis verkia. Kodėl??