26DALIS.

Pajutau, kad man pastangu priversti jį pažėti man į akis nebereikia. Jis pats pakėlė galvą ir pažėjo į mane, piktu žvilgsniu.

Akyse susikaupė ašaros..

-Kodėl verki?,-paklausė Harris.

-Man skaudu..Aš tiesiog norėjau su jumis susitikti ir praleisti linskami laiką. Nemaniau, kad sugebėsiu įvelti į bėdą ir tave ir kitus...Aš labai atsiprašau,-nuleidau žvilgsnį žemyn.

 

  Buvo per daug gėda žiūrėti jam į akis.

-Neverk,-apkabino.

  Padėjau galvą jam ant paties, o jis glostė man plaukus. Jaučiau kaip jis kvėpavo. Niekada nemaniau, kad sugebėsiu iškrėsti tokią nesąmonę.

-Amm..Tai gal aš eisiu,-tyliai pasakė Zayn.

-Ne palauk.. Manau čia aš turiu išeiti,-atsitraukiau nuo Harry ir pradėjau stotis.

-Ne!,-sušuko abu.

-Kas ne? Nebenoriu jūsų įvelti į dar didesnę bėda, o aš tai sugebu.

-Neik. Man..Tai yra. Mums tavęs reikia,-susigėdo Zayn.

-Kurgi ne..Tokios nevykėlės kaip manęs tikrai nereikia, o ypač dabar, kai turiu tik vieną koją,-pajuokavau.

-O tu ir be vienos kojos mums reikalinga,-už nugaros pasakė Niall.

-Pasiliksiu tik duokit man ramentą ir nebenešiokit manęs. Tai vienintelė taisyklė kuri galioja nuo dabar,- pasakiau ir ištiesiau ranką į ramentą.

 Zayn man padavė ramentą ir mirktelėjo akį. Aš kaip ir visada nuraudau...

-Kokia tu miela kai nurausti,-pasakė Niall.

-Nekenčiu kai raudonuoju, kaip maža mergaitė!

-Tai labai miela,-pridūrė Zayn.

-Liko nepilnos dvidešimt minučių ir aš turėsiu eiti iš čia..,-priminiau.

  Pradėjome eiti. Man vis dar sunkiai sekėsi eiti su ramentais, tad gerokai atsilikau. Kai vos vėl nepabučiavau žemės mane sugavo Zayn.

-Ar laužau taisykles?,-tyliai pasakė.

-Truputi, bet tai jau geriau, nei aš bučiuočiau žemę...,-nusijuokiau.

-Tada tu nesupyksi..,-pakėlė mane,-laikyk ramentus, keliaujame..

  Įėjus į kambarį pažvelgiau į Harry. Jis vėl į mane žiūrėjo lyg bučiau padariusi kažką siaubingo...