24DALIS.

-Viskas bus gerai..,- padrasinau save.

Pasirėmiau ramentais į priekį. Koją nebuvo labai geros buklės, bet buvau pasiryžusi bet kam...

Labai lėtai ėjau į priekį. Ne. Visai aš nėjau. Su ramentais „vilkausi“ koridorium kaip senutė. Kambarys į kurį aš turėjau nusigauti buvo taip toli. Maniau, kad visą gyvenimą ten nenusigausi...

-Ar tu Gabrielą?,- pasakė.

Atsisukau. Ten Josh‘as.

-Amm. Taip,- pasitaisiau plaukus.

Ramentas iškrito ir aš ėmiau svyruoti. Stovėti ant vienos kojos, man senėsi nelabai gerai. Jau buvau vėl besiteškianti ant žemės, bet jis mane sugavo ir pakėlė. Vėl buvau nešama, kaip maža mergaitė.

-O ramentas??,-pasiteiravau, nes ramentas taip ir liko gulėti numestas ant žemės.

-Manau ten tau jos neprireiks,-linksmai pasakė Josh.

-Taip.. Be to, ačiū. Tai tikrai viską palengvino.

-O tave galima nešioti visą laik..

-Ką tu..

-Tikrai, esi labai lengva.

Aš nutylau ir nuraudau. Labai greit priartėjome prie kambario. Kadangi jo rankos buvo užimtos jis lengvai spyrė kelis kartus į duris. Tai leido žinoti, kad mes čia. Vaikinai tikriausiai nenutuokė, kad aš čia.

-Tai jums.

-Gabriela?,-nustebęs pasakė Niall.

-Jau gali nuleisti mane Josh,-susigedau.

-Nemanau, kad tai būtu protinga,-ir padavė mane Niall‘ui.

  „Keliavau“ vaikinam per rankas. Nors visai sunkai, bet vaikščioti galėjau.

-Žėkit ką mums atnešė,-pasigyrė Niall.

-Gabriela!,-sušuko Liam.

-Ohh,kokia ji karšta..

  Išgirdau kaip mane pavadino karšta ir išraudau. Kažkuris vaikinas mano kad aš karšta ir tai labai nemalonus jausmas. Visada galvojau, kad tai nėra tai nemalonu kai vaikinas mano, kad tu karšta, bet išraudau kaip visada...