2012 m. rugpjūčio 23 d., ketvirtadienis

40DALIS.


Nesu tikra ar galėčiau gyventi be jo palaikimo ypač šiuo momentu. Jis man daug padeda ir man tai daug reiškia.

-Zayn?,-tyliai pasakiau,-apie ką mastei?
-Apie nieką,-nuledo galvą,-tiesiog...
-Tiesiog?,-pyktai paklausiau.
-Tiesiog man nejauku. Nežinau, keista, kad pirmą kart aš nežinau ką pasakyti...
-Viskas gerai. Tai man turėtu būti nejauku po to kai vakar mane parsivežei namo girtą..,-nuraudau.
-Girtumas nėra nenormalu, tiesiog daug žmonių tai daro,-aiškino.
-bet tai nėra gerai.. juk aš niekada nevartojau alchoholio. Tai pirmas kartas kai gėriau..

 Jis pakėlė akis ir į mane pažėjo žvilgnsių lyg norėtu pasakyti : “ką!?
 Kaip visada nuraudau ir pajėmus puodelį patraukiau į svetainę. Patogiai įsitaisiau ant sofos ir ijungiau televizorių. Paskui mane atsekė ir Zayn. Jis sėdėjo ant fotelio.

-Zayn?,-nutraukiau tyla.
- Taip?
-Ar jūs tikrai nežinot kas jam?,-drebančiu balsu paklausiau.

 Jis atsisukė į mane ir padėjo puodelį ant stalo.

-aš atsiprašau.. jeigu žinočiau, aš pasakyčiau, nors man ir neleistu.,-nuleido žvilgsnį.


***ZAYN***

Pasakiau tai ir jaučiau kaip širdyje atsiranda  keistas jausmas. Nuleidau žvilgsnį ir pasiemiau kavos puodelį. Keista, nes po tų žodžių ji visiškai nutilo. Sėdėjome kraupioje tyloje ir gėrėme kavą. Kartas nuo karto vis pažėdavau į ją. Ilgi pavelti plaukai dengė jos veidą iš šono. Vien pagalvojus apie bučinį odą pašiurpdavo. Kiekvieną nelemtą akimirką man darėsi vis labiau jos gaila. Taip norėčiau jai pasakyti, kas Harriui, bet jeigu vaikinai sužinotu, kad tai aš išdaviau atleidimo negaučiau. Kvaila slėpti tai nuo jos. Ji taip stengėsi jį surasti. Ir surado, juk jei ne ji, nežinau ar butumėm jį besutikę. Jis sunkios būklės ir man skaudu žinoti kaip kenčia Gabriela. Ji žino tik tai, kad jis neatmerkia savo akių jau tiek laiko.
 Pažvelgiau į kavos puodelio dugną. Tuščia. Kūnas sušilo. Ir dabar man laikas važiuoti.

-Man laikas...-tyliai pasakau.
-Kur? ,-pasiteirauja Gabriela.
-Į ligoninę.

 Atsistoju ir einu link virtuvės. Padedu puodelį ant stalo ir nuo kėdės pasiimu švarkelį. Atsisuku apsikabinimui. Jos akyse ašaros. Kai matau kai ji verkia man širdis plyšta per pus. Stipriai ją apkabinu ir pakšteliu į kaktą. Šiek tiek atsitraukiu, bet jos nepaleisdamas pažvelgiu jai į akis. Nubraukiu ašaras ir vėl priglaudžiu ją prie savęs.

-Zayn..,-verkianti pasakė.
-Taip?
-Jeigu jis pabus, prašau paskambink man.,-paprašė.
-Butinai.

Jaučiau kaip jos rankos suspaudžia mano pečius ir ji sunkiai atsidūsta. Švelniai pasitraukiu. Kartu lėtu žingsniu einame link durų. Atvėrus duris pažvelgiu į mašiną kuri manęs laukia lauke. Švelniai man nusišypsojusi mosteli man ranka, kai sustoju prie mašinos durelių. Pasitaisiusi plaukus ji uždaro duris ir mašina pajuda. Važiuoju ir tyliu. Žvelgiu pro langą.



-LIGONINĖJE-
***LIAM***

-Vaikinai manau mes turime jai pasakyti..,-nutraukiau tylą.
-Liam, žinau, kad jis jai svarbus, bet...,-įsiterpė Harrio mama.
-Ji jaudinasi,-išgirdau Zayn balsą už nugaros.
-Kur buvai tu vyruti?,-pasiteiravo Louis.
-Pas Gabrielą. Ir nemanau, kad ji ilgiau ištvers ir mes ilgai neužlaikysime paslapties.-aiškino.
-Šiandien. Šiandien, mes jai pasakysim. O dabar einu pas Harrį.,- atsistojau ir švelniai ranka perbraukiau Harrio mamai per nugarą,-laikykitės.

 Palatoje tylu. Tik jo kvėpavimas. Jausmas lyg eičiau ugnimi. Kai matau jį tokį pasaulis slenda iš po kojų. Tylą nutraukė beldimas į duris.

-Gabriela?-,nestebau.
-Netrugdau?,-įėjo vidun.

Jos veide pasirodė ašaros. Ji lėtai ėjo į priekį. Kuo arčiau, tuo daugiau ašarų ir skausmo jos akyse buvo galima matyti.

-Dieve...,-pridengė burną ranka,-ką aš padariau.
-Ne tu tai padarei, Gabriela,- stipriai ją apkabinau,- ne tu...
- Kodėl? Kodėl būtent jam?,-tyliai šnekėjo,- aš.. aš esu baisiausia kas jam nutiko.
-Ne. Gabriela, baik taip šnekėti. Viskas bus gerai,-paleidau ją,-reikia tikėti.
 -Aš negaliu Liam. Matyti jį tokį man per sunku.

Nežinojau ką sakyti, tiesiog atsistojau ir išėjau. Tai pirmas kartas kada ji matė jį tokį. Palikau juos vienus. Žinojau, kad tai bus į naudą.


***GABRIELA***

-Nagi Harri. Nepalik manęs,-sakiau jam,- atmerk akis ir pasakyk man, kad tu čia. Su manimi.

Gailėjausi dėl visko. Matydama jį tokį jaučiau, kad nebeturiu nieko. Pamiršau viską. Rodos aplink nėra nieko. Tik jis ir aš. Užmerktos jo akys ir sunkus kvėpavimas mane žudė iš vidaus. Garsiai pipsintis aparatas kuris palaikė jo širdies darbą mane trigdė dar labiau. Sujimiau jo ranką. Ji šalta.. Jaučiau kaip sūri ašara nurieda mano skruostu ir nukrenta tiesiai jam ant delno.

-Aš atsiprašau. Labai atsiprašau...

 Priglaudžiau veidą prie jo rankos. Verkiau. Verkiau kaip niekada neverkiau. Girdėjau kaip jis sunkiai ir lėtai kvėpuoja. Nežinojau kaip elgtis toliau. Ką daryti ir ką galvoti.

***

-Gabriela kelkis, tu negali būti čia!!,-išgirdau kažką man šaukiant.

Pakėliau akis aukštyn. Ten Niall. Pažvelgiau į Harrį. Sunkiai mačiau kas jam, bet palata buvo pilna daktarų ir seselių. Garsūs šuksniai ir aš jaučiu kaip Harrio lova pajuda. Aš lieku stovėti. Tik aš ir Niall. Pulkas daktarų ir iš paskos Harrio mama, pajuda tolyn koridoriumi. Ir palatą užlieja tyla.

1 komentaras: