42DALIS.

Matydama jį verkiant nesijaučiau labai gerai. Toks jausmas lyg kai esu šalia jam skaudu, bet dėl ko?? Jaučiaus taip kvailai.. Jis nuleidęs galvą pasirėmęs rankomis kaktą. O aš kaip kvailė kiloju ranką nes nežinau kaip pasielgti, ar apkabinti ar tik pridėti nelemtą ranką. Manau kas buvo tolėliau ir matė viską pagalvojo, kad esu visiška nevisprotė.. Žmogus verkia o aš nieko nedarau. Širdis plyšta per pus, o aš nieko nedarau. Taip noriu jį apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai ir jis pasveiks. Vėl dainuos, šoks ir linksminsis su jais. Na... O tada aš šalinsiuos, nes ir taip pakankamai blogo pridariau. Keliausiu namo ir gyvensiu tą patį nuobodų gyvenimą. Stebėsiu kaip auga Helen pilvukas ir lauksiu tos akimirkos kai ji sukūrus šeimą paliks mane ir išvyks gyventi kažkur kitur. O gal ir nepaliks.. Bet, namas nėra milžiniškas, tad...O aš myliu vaikus, tad manau jam prireiks daugiau nei vieno kambario.. Kaip sunku bus susitaikyti su tuo, kad negalėsiu jų daugiau matyti, nes esu gyva bėda. Kaip reikės jiems pasakyti, kad turiu išvykti?? Visada liksiu jam skolinga už tai ką jis dabar kenčia. Taip bemastydama visai pamiršau, kad sėdžiu prie Zayn, o jis verkia... Nagi Gabriela. Sukaupk jėgas ir nuramink jį. Kas tau?? Pasidariau visiška keistuolė... Giliai įkvėpiu....

-Zayn?

-Nagi Gabriela, ką badai apgauti???

-Apie ką šneki?,-pasimečiau ir tik tiek pasakiau.

-Žinau, kad darai taip nes jį myli..,-pakėlė akis.

-Myliu,-sustojau ir masčiau ką sakyti toliau,-kaip draugą..

-Meluoji,-ramiu balsu pasakė vis dar žėdamas man į akis.

-Kodėl turėčiau meluoti??,-„pakėliau“ balsą,-myliu tave, labai,-vėl padariau trumpą pauzę,-tu man padėjai ir esi man svarbus,-apkabinau.

-Bet jį myli labiau..,-suspaudė mane.

-Nagi..Baik,-glosčiau jam nugarą,-myliu tave ir jį. Abu esate man labai svarbūs..,-Raminau jį.

 Kai pajutau, kad jis nusiramino švelniai atsitraukiau ir kumštelėjau jam.

-Nagi pralinksmėk, viskas susitvarkys,-švelniai šyptelėjau.

-Pažadi?,-paklausė kaip mažas vaikas.

-Pažadu,-pasakiau užtikrintu balsu ir ištiesiau jam ranką.

-Kas??,-paklausė.

-Eime, noriu tau kai ką parodyti.

-Negalime..,-teisinosi.

-Greitai,-nusišypsojau.

 Atsistojome ir nuėjome link išėjimo. Atidariau duris. Lyja.. Visos fanės nesitraukia niekur. Plakatai šlapi, jos šlapios, bet jos nesitraukia. Tvora užtvertas kelias pilnas balų.

-Velnias..,-tryptelėjau koja.

-Nagi. Šok man ant nugaros, ir laikyk striukę virš galvos,-pasakė Zayn nusivilkdamas striukę.

 Fanės tiesiog pašėlo. Įsibėgėjau ir užšokau jam ant nugaros. Jis pasileido bėgti link mašinos kuri stovėjo aikštelės gale. Jaučiu kaip lietus plauna man veidą. Tada vėl jausmas. Tas nelemtas kritimo jausmas. Ir mes gulime baloje visi šlapi. Pradėjau garsiai juoktis. Bandžiau keltis bet negalėjau, nes Zayn ant manęs. Jo veidas per kelis milimetrus nuo manojo. Įtampa kyla. Šiek tiek pasikėliau ir pabučiavau jį. Aplink mus pradėjo blyksėti fotoaparatų blykstės. Lietus lyja, aš guliu ir bučiuojuos su Zayn. Tuo momentu galvoje ėmė suktis vaizdai. Kaip išvažiuoju iš namų, važiuoju su Helen mašinoje ir dainuoju ir paskutinis Helen mostelėjimas ranką. Atsimerkiu ir nustumiu Zayn nuo savęs. Greit atsistoju ir pradedu bėgti. Neatsisuku atgal. Susistabdau taksi ir visa šlapia važiuoju namo. Važiuoju ir žiūriu pro langą. Greitis toks didelis, net nespėju pamatyti kaip greit gryžtu namo. Greit išlipu iš taksi ir numetu kelis šlapius banknotus. Užtrenkiu dureles ir bėgu link namų. Nerakinu durų. Stoviu lietuje atsirėmusi į duris. Pradedu slystu žemyn ir atsisėdu ant žemės. Iš kišenės išsitraukiu Mamos ir tėčio nuotrauką. Prispaudžiu prie krutinės ir imu verkti. Nuleidžiu galvą ir sėdžiu. Aplink tamsu ir tylu. Girdžiu kaip lietus nusileidžia ir tykšta visur. Tuo momentu pajuntu, kad ant manęs nebelyja. Pakeliu galvą. Negaliu patikėti. Zayn... Greit atsistoju,nieko nesakydama atsirakinu duris ir įeinu į vidu. Atsiremiu į duris.

-Atsiprašau,-tyliau pasakau ir suklumpu atsirėmusi į duris.